Terminas “empatinė trauma” dar kartais vadinama užuojautos nuovargiu arba “rūpesčio kitais kaina”. Dar galime rasti ir kitus terminus: antrinis trauminis stresas, nors šis terminas turi ir kitų prasmių (pavyzdžiui, kliento pakartotiniai išgyvenimai, pasakojant apie patirtus trauminius įvykius).
Manoma, kad žmonės, dirbantys su traumą patyrusiais žmonėmis, išgyvena taip vadinamąjį užuojautos nuovargį. Šis nuovargis arba empatijos trauma yra darbuotojo emocijos, kilusios klausant istorijų apie patirtas traumas. Taip pat šie specialistai tampa simboliniais skausmo, baimės, šantažavimo ir kt. liudininkais. Taigi, užuojautos nuovargį gali patirti (o greičiausiai ir patiria) specialistai vienaip ar kitaip susiję su individais, patyrusiais trauminius išgyvenimus: psichologai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, psichoterapeutai, policijos pareigūnai ir kt.
Tačiau tai nėra lygu perdegimui. Perdegimas vystosi laikui bėgant, jį galima valdyti, įveikti arba net jo išvengti. Empatijos traumos atveju – tai daugiau įtampos būsena, sukeliama kliento pasakojimo apie patirtus išgyvenimus. Tai gali pasireikšti keliais būdais:
- nuolatinė susijaudinimo būsena;
- vengimas kalbėti ar galvoti apie tai, kaip trauma paveikė klientą;
- nuolatinės mintys apie kito žmogaus istoriją;
- kilantys ir pasikartojantys vaizdiniai iš scenų, kurių pats specialistas nepatyrė ir pan.
Kiti galimi požymiai yra daugiau susiję su bendra reakcija į stresą. Tai apima ir fiziologinius, ir psichologinius simptomus. Štai keli galimi pavyzdžiai:
- persivalgymas – neprivalgymas;
- sunku kalbėti apie savo jausmus;
- miego sutrikimai;
- nerimas dėl to, kad daroma per mažai dėl klientų;
- įsivaizdavimas apie klientų patirtą traumą;
- lengvai suirztama ar supykstama;
- prarandamas džiaugsmas malonumams;
- jausmas, lyg būtum patekęs į spąstus;
- kitų kaltinimas…
Šiuo atveju kontaktinių profesijų atstovai turėtų ugdyti papildomą svarbų įgūdį – gebėjimą kiekvieną dieną emociškai ir mintimis nutolti nuo savo profesinių temų. Pačioje pradžioje tai yra beveik neįmanoma. Pasiklauskite kunigų. Tai yra viena iš pirmųjų profesijų, jei taip galima pavadinti, kuri jau ne vieną šimtmetį susiduria su tema, kaip neperimti to skausmo iš žmonių, kurie pasidalija per išpažintį. Galiausiai kaip neteisti, nepykti, nesmerkti, jei žmogus atskleidžia nemalonius dalykus.
Socialinėse profesijose tai yra vadinamas socialinis atstumas. Psichologai ir psichoterapeutai yra mokomi, kaip išsaugoti savo asmenines ribas, bet kartu išlikti empatišku ir jautriu specialistu. Vienas iš būdų – gebėjimas sau pasakyti, kad už pageidaujamus rezultatus nesi atsakingas. Esi tik profesionalus palydėtojas. Ir tai nėra paprasta pasakyti, nes taip norisi prisiimti nuopelnus, jeigu klientui pasiseka. Įsivaizduokite, kaip mokyklose yra stipriai įaugęs matymas, kad mokytojas yra atsakingas už vaikų rezultatus, dalyvavimą ir pasiekimus konkursuose ar olimpiadose. O tinkamiausias požiūris čia būtų – “aš tik palydžiu savo klientą per procesą, kurį jis turi pereiti pats. Tiek per sėkmes, tiek per nesėkmes.”
Pagalvokite apie tokias profesijas – kunigas, gydytojas, mokytojas, psichologas. Visų šių profesijų atstovai yra labai arti žmogaus. Ir jei tikintysis, pacientas, moksleivis ar klientas išgyvena skausmą, tai įtakos ir patį specialistą. Gerai, kol tai nesužeidžia ir neišvargina, kol nesukelia jau nuolat pasikartojančius simptomus. Bet deja ir specialistai yra pažeidžiami žmonės. Šiuo atveju naudinga turėti keletą strategijų, kaip apsaugoti save. Štai jums kelios idėjos.
- Nuolat sau užduoti klausimą priminimą “kas aš čia esu ir ką aš čia veikiu?”. Tai yra subtilus būdas priminti, kad esu tik palydėti ir padėti, talkininkauti, bet ne gelbėti (išskyrus kai kuriuos kritinius atvejus).
- Ne vienas specialistas dalijasi labai paprastu patarimu – meditacija. Gebėjimas tiesiog sustoti ir stebėti save, savo kūną, savo mintis iš šalies nieko neveikiant leidžia nutolti ir nuo klientų istorijų, pamatyti visą vykstantį procesą lyg kokiame kine.
- Pokalbiai su panašų darbą dirbančiais specialistais. Tai priskiriama prie vieno iš efektyviausių būdu peržiūrėti, ar mūsų asmeninė reakcija į klientų skausmą nėra per didelė.
- Pripažinimas sau, kad nepavyks pabėgti nuo minčių apie kitus žmones, kuriems talkininkaujame. Bet šis pripažinimas leidžia atrasti ir dar vieną mintį – nusibaigęs pagalbininkas darosi neefektyvus ir nereikalingas.
Taigi, likime jautrūs savo klientams, bet nusibrėžkime ribas, kiek emociškai galime įsitraukti į arti esančių žmonių skausmo istorijas. Jūs esate reikalingas ir rytoj.