Kiek beturėtume atostogų, pradėti produktyviai veikti bus sunku. Ir ne dėl darbo sudėtingumo, bet dėl to, kad pas mus atostogų metu pasikeitė ritmas. Mes kėlėmės ne pagal laikrodį, o pagal savo dienos ir kūno pageidavimus. Mes mintyse nustojome aktyviai planuoti rytdieną, kokios bus pamokos, ką reikia paruošti moksleiviams. Na vasara kažkada baigiasi. Turime vėl grįžti į darbus.
Dalis iš mūsų, grįžę į darbą toliau yra vasariniame sąstingyje. Kai kurie normaliai atostogauti tik pradėjo rugpjūtį. Asmeniškai tai pastebiu, kai tenka vesti rugpjūčio pabaigos mokymus pedagogams. Atrodo, nieko dar galima neveikti, dar galima tiesiog pasėdėti. Vėliau ši būsena pereina į kiekvienos dienos pirmąją valandą. Dar galima rimtai nepradėti dirbti, nes … dar psichologiškai darbas neprasidėjo.
Jeigu esame atviri su savimi, greičiausiai sau duotume patarimą, kad nepaisant būsenos dirbti reikia pradėti. Jau vien kad jaustumėmės, kad dirbame, o ne stumiame laiką. O kaip nesinori dar išeiti iš vakaro dreifavimo, TV laidos žiūrėjimo, jaukaus pašnekesio su kolege ar paprasčiausiai savo psichologinės vasaros. Ką darome? Kelios idėjos, atsirinkite, kas Jums pasirodys asmeniškai priimtina.
Laikas įsivažiuoti į darbinį režimą
Atrodo, būtų idealu, atėjome į mokyklą ar savo kitus darbus ir iš karto pirmąją minutę pradedame efektyviai išnaudoti laiką. Deja sau leidžiame dar akimirką lyg ir nedirbti, bet ruoštis pradėti dirbti. Kartais tas “ruoštis” tiek atima laiko, kad jau ir galima eiti namo. Ką gerai padaryti? Darbo įsitraukimo ritualas gali Jums padėti persijungti į taip vadinamąjį produktyvumo rėžimą. Gal tai yra kol kas daug kognityvinių veiklų nereikalaujantis dokumentų perdėliojimas, kopijų padarymas, paprasto laiško atsakymas. Ritualas gali būti ir labai keistas – atsisėdus užsimerkti ir mintyse jau pradėti dirbti (atsakyti į laišką, pradėti vesti pamoką, organizuoti pasitarimą). Vieną minutę. Po jos jau realiai gerai pradėti pačią veiklą. Iš vakaro galime sau padėti – pasilikti vieną nedidelį darbelį, kuris nėra sudėtingas, bet leis įsivažiuoti. Dar vienas būdas – pakviesti save padirbėti kelias minutes, tada sustoti. Tada vėl padirbėti, ir vėl sustoti. O tada jau pasinersime į veiklą.
Atsipalaidavimas niekur neturi dingti
Labai linkiu iš vasaros ar savo kitų atostogų atsinešti kokį nors simbolį, primenantį jūsų geras akimirkas ir atsipalaidavimą. Gal tai nuotrauka, gal tai kriauklė, akmenukas, gal tai džiovintas lapas, gal – dar kas nors. Mes pradedame dirbti, bet leidžiame sau neįsitempti. Nes darbas neturi būti susijęs su įsitempimu. Jis turi būti susijęs su kelionės jausmu. Tik čia yra profesinė kelionė. Linkiu Jums galėti kiekvieną dieną sustoti ir taip atsipalaiduoti, lyg tuo metu būtumėte giliose atostogose. Čia Jums gali padėti įvairūs pratimai (pasidomėkite progresyvine raumenų relaksacija).
Nedarbingumo akimirkos
Ir jų bus nemažai. Atrodo kažką veikiame, bet realiai nieko nenuveikiame. Pedagoginėje veikloje neretai bus tokių tarpinių veiklų – pasakyti, paprašyti, padalinti, priminti, reaguoti… Čia jau priklauso nuo mūsų santykio su savimi, kaip mes įsivaizduojame gerą mokytoją. Atsargiai, kartais galime turėti pavojingą įsivaizdavimą, kad po mūsų frazės, pamokymo, paaiškinimo viskas išsisprendžia, to nereikės kartoti. Ne, geras mokytojo darbas neretai yra tiesiog moksleivių lydėjimas per procesą, kur neretai atrodys, kad stovime vietoje. Kartais tai bus kaip siūbavimas. Žingsnis į priekį, žingsnis į kažkur. Tai ir yra darbas. Bet bus akimirkų, kai tikrai sunku susikaupti, atrodo, slysta mintys, viskas ne pagal bent jau preliminarų planą. Va čia svarbu su savimi nesusipykti ir leisti būti tokioms akimirkoms.
Mes turėsime vis labiau medžioti taip vadinamas darbingumo akimirkas. Daliai mokytojų tai yra vakarinė veikla namuose, ruošiantis naujai dienai. Na, čia yra ir gerų dalykų (niekas netrukdo), bet ir prastų (atiduodame asmeninį gyvenimą). Geriau jau bandyti viską susieti su darbo vieta, ilgiau likti mokykloje, namo išeiti “švariam” be pedagogikos. Nedarbingumo akimirkos nutinka ir per pamokas. Tiesiog laukiame, kada jos baigsis. Bet paskui netikėtai – stiprus įsivažiavimas. Taip ir banguojame. Kadangi dirbame su moksleiviais, atlaidžiau žiūrėkime ir į juos, nors mes darbingi, jie gali būti šią akimirką visiškai nedarbingi. Tokiais momentais gerai sau pripažinti, kad kol kas labiau būnasi, nei dirbasi. Tada atlikime kokį judesį-ritualą, bandykime įsivažiuoti. Pavyzdžiui, pakilti, išeiti iš klasės, koridoriuje tyliai sau palaikanti mintis, tada vėl grįžti ir lyg iš naujo pradėti pamoką. Jeigu nepavyksta, tada geriau imtis veiklos, kur reikia mažiau dėmesingumo. Kartojimai, mechaninė veikla. Bet kai tik pagauname save ir klasę, kad yra pakylėjimas, imkimės sudėtingų temų.
Geriau mažas planas, nei viskas vienu metu
Barbė devyndarbė – pavojinga būsena. Labai daug dalykų turime nuolat išlaikyti savo mintyse. Tam paskambinti, tą pakalbinti, tam priminti…. Geriau jau nedidelis lapelis kišenėje, kur yra surašyti tik trys artimiausi darbeliai. Pravesti pamoką 7A klasei, paprašyti kolegės, kad persiųstų žadėtą medžiagą paštu, mokytojų kambaryje nueiti ir pasirašyti dėl naujos tvarkos… Viskas. Padarius šiuos darbelius juos išbraukti, tada formuoti naują lapelį. Tikslas labai paprastas – neperkrauti savo dėmesio visomis užduotimis. Visas užduotis geriau susirašyti sau patogiu būdu ant lapelio, gal į mobilaus telefono planuoklę. “Planeliai valdo”. Ne darbus, bet mūsų būseną ir dėmesį. Bent jau tada žinosime, kiek mes pajėgiame, ką mes padarome.
Išeiti iš darbo
Taip pat svarbu, kaip ir įsijungti darbinę kognityvinę atmosferą. Esate girdėję apie terminą “srautas”? Menininkai gali tai vadinti “įkvėpimu” prieš kuriant, nes galime vadinti susikaupimu ar nusiteikimu. Bet lygiai taip pat mums svarbu ir išeiti iš šios būsenos. Kai tik išeinate iš pastato, sustokite. Prisiminkite savo atostogas, prisiminkite, kad lėtas gyvenimas irgi yra gyvenimas. Darbas laukia rytoj. Dabar – asmeninis gyvenimas.
Jaukaus Jums įsivažiavimo į darbinį ritmą, neprarandant atostogų skonio. Mes galime jas pasidaryti kasdien, kai tik išeiname iš darbo.