Atkreipkite dėmesį į keletą požymių: nuolatinis žvilgčiojimas į socialinių tinklų programas, sunku atsitraukti, net kai kiti duoda pastabą, kai reikia kažką svarbaus daryti – štai Jums pirmieji požymiai, kad gal socialiniai tinklai tapo priklausomybės objektu. Atidžiau stebint savo vaiką ar net ir save patį, galite pamatyti ir daugiau ženklų. Vienas iš jų – sutrikęs dienos ritmas. Numatei laiką darbams, pokalbiui, tvarkymuisi, o socialiniai tinklai nevalingai nepastebėtai tą laiką iš jūsų pasiėmė. Net ir tada, kai griežtai esi sau pasakęs, kada nenaudosi socialinių tinklų (tarkime, kino salė, vairavimas automobiliu), vis tiek socialiniai tinklai randa kelią link jūsų dėmesio. Tik vėliau pastebi, kad padarei tai, ko neplanavai – greitai perbėgai per Instagram istorijas, Facebook įrašus ar TikTok filmukus.
Dar vienas stiprus požymis – pradedi jausti kaltę dėl savo elgesio, nes supranti, kad taip nereikėjo daryti, nereikėjo tiek laiko skirti socialiniams tinklams. Sunku prisipažinti kitiems, klausiantiems, ką šiandien veikei. Kitas stiprus požymis – nepastebėtas laikas. Numatei tik trumpam, o gavosi pusvalandį, valandą, tris… Sveiki atvykę į šių laikų temą, apie kurią nelabai galėtume suprantamai papasakoti savo seneliams. Na nebent jie irgi naudojasi socialiniais tinklais.
Internetas atėjo ir apsigyveno
Tai buvo sukurta kariniais tikslais, kad greitai galėtų keistis informaciją kompiuteriai atominio karo atveju. Prieš 50+ metų agentūra “Arpa” sukūrė taip, kad konflikto metu nebūtų vieno centrinio aparato, kurį būtų galima atakuoti. Tada iniciatyvą perėmė universitetai, 1969 metais sujungdami keturias garsias švietimo įstaigas (tiksliau – keturis kompiuterius). 1991-ais metais susijungė pirmasis milijonas…
Istorijos toliau nepasakosiu, bet kviečiu mokytis pamatyti ir tai, kas yra gerai, bet ir tai, kas kelia pavojų. O priklausomybė – tai vienas iš žalingų automatizuoto elgesio formų. Turiu pripažinti, jeigu tėvas yra alkoholikas ir mokys savo sūnų, kaip įveikti alkoholio priklausomybę, atrodys keistai. Bet kai tėtis pats “užsižaidęs”, mama peržiūrėjusi visas istorijas, pamato, kad dukra prie pusryčių stalo nekalba, o kažkam kažką snapchat’ina, ir pradeda auklėti, kad užteks, nes kiek galima, vaizdas yra panašus į mano prieš tai paminėtą. Tik alkoholis turi kvapą. Mobilus – ne. Bet suirzimas abiejose situacijose gali būti labai didelis. Netikite? Paimkite iš geriančio žmogaus butelį, iš paauglio – mobilų, kai jis kažkam kažką rašo ar siunčia nuotrauką. Beje, dukra gali pasakyti, kad čia nieko tokio, ji tik bendrauja su draugais. Na ir kaip jai atsakysite?
Mokslininkai jau geriau sutaria, ką vadinti priklausomybe. Tai visas kompleksas požymių, o bendrasis rezultatas kelia žalą fizinei ar psichologinei sveikatai ar socialiniams santykiams. Paprasčiau, jeigu neišsimiegi, netenki dienos kontrolės ir darosi vis sunkiau susikalbėti – štai tau ir požymiai. Tik dabar mokslas vis giliau tyrinėja dar ir neuroreikalus – dopaminus, serotoninus, gabas ir kitas chemijas, kurios ir formuoja priklausomybę. Nepamirškite – priklausomybės objektas sukelia didelį momentinį malonumą. Arba bent jau stipriai sumažina nerimą. Beje, apie nerimą, susipažinkite su vienu fenomenu:
FOMO – baimė praleisti svarbią informaciją, įvykius, patyrimus, gyvenimo sprendimus. Kyla kartu nemažas apgailestavimo jausmas, kad kažko netekai (svarbių santykių, galimybių, susitikimų). Šis jausmas verčia nuolat tikrinti informacijos šaltinius – socialinius tinklus, naujienų portalus, serijas ar TV laidas.Pirmą kartą FOMO (baimė praleisti, “Fear Of Missing Out”) fenomeną įvardijo marketingo specialistas Dan Herman
Sustoji stotelėje, išsiimi mobilų ir pasižiūri, ar kas nors ko nors svarbaus neparašė, ir aprimai. Po 10 minučių – vėl. Ir vėl aprimai. Vėliau net ir stotelėje nestoji. Tik čia jau neveikia natūralus smalsumas, čia jau veikia nerimas kažko svarbaus nepastebėti. Visi žinos, o tu vienintelė nebūsi mačiusi. Beje, jeigu kas nors netikėtai paklaustų, ką veikei mobiliame, gali būti, lengvai neatsakysite. Tai rodo, kad pats procesas jau nėra labai sąmoningas, daugiau automatinis elgesys. O tai ir yra vienas iš požymių, kad keliaujame link priklausomybės.
Kokie ženklai sufleruoja problemą?
Pasisodinkite save arba savo vaiką, tik be baudžiamojo tono, ir pakvieskite aptarti štai tokius požymius:
- nuolatinis tikrinimas, ar kas nors uždėjo širdutę ar patiktuką jūsų įrašui ar komentarui;
- nuolatinis pranešimų srauto atnaujinimas (bet neieškote konkrečios informacijos, tiesiog sekate, kas yra naujausia);
- intensyvus galvojimas ar net pergyvenimas, kai socialiniai tinklai šiuo metu yra nežiūrimi, mobilus – nepasiekiamas;
- sunku bendrauti gyvai, prašote savo artimų žmonių atsakyti į paklausimus soc. tinkluose, nors galėtumėte tiesiai gyvai pabaigti pokalbį;
- didelis laiko kiekis, praleistas stebint tinklus;
- sunku susikaupti skaityti ilgesnius tekstus, žiūrėti ilgesnius įrašus;
- socialinių tinklų tikrinimas neįprastose vietose – tualete, duše, kavinėje susitikimo metu;
- sunku išjungti telefoną;
- sunku būti (ar bent jau epizodais) fizinėje realybėje;
- didelis nerimas ar sprogstančios emocijos, kai dingsta interneto ryšys, išsikrauna telefonas (galimas nuolatinis baterijos pakrovimo lygio tikrinimas)
Galėčiau vardinti toliau ir toliau. Čia nereikia skubėti klijuoti etikečių liga-neliga. Čia tiesiog svarbu tiek sau, tiek vaikui mokytis nemeluoti, kas iš tikro darosi. Tai yra mokymasis sąmoningai stebėti savo elgesį ir kylančias pasekmes. Gal jau pradedame matyti ir pripažinti, kad tas padidėjęs soc. tinklų intensyvumas sukuria daugiau skausmo nei naudos. Gal jau bandome sau įsipareigoti daryti detoksą (vieną dieną – be soc. tinklų). O gal – nieko, nes jaučiame, kad tai yra nekontroliuojama. Situacijos stebėjimas yra pirmasis žingsnis link sveikimo.
Ką darome?
Svarbu neskelbti sau karo. Kiekviena priklausomybė – tai bandymas gyventi laimingiau. Nuolatinis buvimas Facebook’e yra ženklas apie labai svarbius nepatenkintus poreikius: noras priklausyti kažkokiai bendruomenei ir poreikis būti pastebėtu, matomu. Bet ką daryti, kai tai jau yra problema? Tik kelias mintis pasakysiu. Pradėkite pirmiausia nuo programų naudojimo stebėjimo.
- Kiekviename mobiliame yra gerovės funkcijos, kurių pagalba galime pamatyti, kiek laiko praleidome Instagrame ar kituose tinkluose.
- Pabandykite sugrįžti bent trumpam prie tušinuko ir lapelio, susirašykite, ką norite dabar sužinoti ir nuveikti. Tada lapelį įsidėkite į kišenę, po kurio laiko ant lapelio užsirašykite, ar pavyko.
- Nusistatykite vietas ir laiką, kada mobilus telefonas bus neliečiamas. Tiesiog fiziškai neliečiamas. Geras sprendimas būtų dėl valandos iki užmigimo, jau nekalbant apie miego laiką.
- Pabandykime susitarti su savimi, ką malonaus veiksime, kai nesinaudosime mobiliais telefonais.
- Mokykimės anksčiau savaime suprantamos, dabar jau prabangos būsenos – nieko neveikti. Pabandykite bent vieną minutę.
Tai tik pirmieji praktiniai patarimai. Šią temą dar stebėsime ir seksime. Labi jau ji didelė šiais laikais.