Įsivaizduokite, kad mokykla yra didelis, spalvingas skėtis. Po juo telpa visi vaikai – aukšti ir žemi, greiti ir lėti, tylūs ir triukšmingi, tie, kurie moka skaityti mintinai, ir tie, kuriems sunku perskaityti net savo vardą. Būtent tokią mokyklą įsivaizdavo grupė švietimo entuziastų, susirinkusių Salamankoje, Ispanijoje, 1994 metais. Jie sukūrė dokumentą, pavadintą Salamankos deklaracija, kuris sako: “Ei, pasauli! Kiekvienas vaikas yra ypatingas ir unikalus. Mokyklos turi būti pasiruošusios priimti VISUS vaikus, nesvarbu, kokie jie būtų skirtingi!” Ši deklaracija buvo tarsi stebuklingas burtažodis, kuris atvėrė duris į naują švietimo erą. Ji paskatino mokyklas tapti lankstesnėmis, kūrybiškesnėmis ir labiau pritaikytomis kiekvieno vaiko poreikiams. Tai buvo tarsi kvietimas visiems vaikams: “Ateikite į mokyklą tokiaisais, kokie esate – mes jus priimsime ir padėsime augti!” Salamankos deklaracija primena mums, kad mokykla turėtų būti vieta, kur kiekvienas vaikas jaučiasi priimtas, vertinamas ir gali skleisti savo sparnus.
Salamankos deklaracijos kūrėjai: švietimo superherojų komanda
Įsivaizduokite, kad 1994 metais Salamankoje, Ispanijoje, susirinko ne paprasti žmonės, o tikra švietimo superherojų komanda! Jų misija buvo ne gelbėti pasaulį nuo piktadarių, o sukurti tokią švietimo sistemą, kur kiekvienas vaikas jaustųsi kaip superherojus.
Šie švietimo superherojai atvyko iš 92 šalių ir 25 tarptautinių organizacijų. Įsivaizduokite, koks tai buvo margaspalvis būrys! Vieni vilkėjo kostiumus su skraidančiomis knygomis, kiti – su stebuklingu pieštuku ant krūtinės, treti – su galingais ausinių simboliais, padedančiais išgirsti kiekvieno vaiko poreikius.
Kiekvienas iš jų turėjo unikalių supergalių:
1. Įžvalgos Žmogus: galėjo pamatyti kiekvieno vaiko potencialą, net jei jis buvo giliai paslėptas.
2. Lankstumo Ledi: mokėjo pritaikyti mokymo metodus taip, kad jie tiktų kiekvienam vaikui.
3. Empatijos Kapitonas: sugebėjo pajusti, ko reikia kiekvienam vaikui, kad jis jaustųsi saugus ir vertinamas.
4. Inovacijų Inspektorius: nuolat sugalvodavo naujų, kūrybiškų būdų, kaip padaryti mokyklą įdomią visiems.
Per penkias dienas šie superherojai sujungė savo jėgas ir sukūrė stebuklingą dokumentą – Salamankos deklaraciją. Tai buvo tarsi švietimo burtų knyga, kurioje buvo užrašyti visi slaptieji ingredientai, reikalingi sukurti mokyklą, kur kiekvienas vaikas gali atsiskleisti.
Deklaracijos sklidimas
Kai deklaracija buvo baigta, superherojai paleido ją į dangų kaip tūkstančius spalvotų balionų. Šie balionai pasklido po visą pasaulį, nešdami žinią apie įtraukųjį švietimą į kiekvieną mokyklą, į kiekvieną klasę, į kiekvieno mokytojo ir vaiko širdį. Nuo to laiko Salamankos deklaracijos kūrėjai, šie nuostabūs švietimo superherojui, ir toliau keliauja po pasaulį, primindami visiems, kad kiekvienas vaikas yra ypatingas ir vertas geriausio išsilavinimo. Jie ir toliau kovoja už pasaulį, kuriame kiekviena mokykla yra tarsi superherojų akademija, ruošianti vaikus ne tik matematikai ar istorijai, bet ir gyvenimo nuotykiams!
—
Kad taip būtų gera papasakoti ir apie šios deklaracijos idėjų įgyvendinimą…. Pažiūrėkime rimčiau
1994 m. UNESCO priėmė Salamankos deklaraciją – svarbų dokumentą, kuris tapo kertiniu akmeniu kuriant įtraukiojo ugdymo politiką pasauliniu mastu. Ši deklaracija pabrėžia kiekvieno vaiko teisę į kokybišką švietimą nepaisant jo individualių gebėjimų, poreikių ar galimybių. Deklaracijos tikslas – užtikrinti, kad visos bendrojo ugdymo mokyklos priimtų kiekvieną vaiką, nepriklausomai nuo jo fizinių, intelektinių, emocinių ar kitų išskirtinumų, sudarant sąlygas visiems mokiniams mokytis kartu.
Salamankos deklaracija remiasi ne tik vertybiniais principais, tokiais kaip kiekvieno žmogaus lygybė, teisė į išsilavinimą, bet ir praktiniais argumentais. Ji pabrėžia, kad įtraukusis ugdymas nėra naudingas tik vaikams su specialiaisiais poreikiais – jis turi teigiamą poveikį visiems mokiniams. Deklaracijoje akcentuojama, kad bendros mokymo praktikos, orientuotos į įvairius ugdymo poreikius, gerina visų mokinių mokymosi rezultatus.
Lietuva, vadovaudamasi šios deklaracijos principais, aktyviai siekia įgyvendinti įtraukiojo ugdymo politiką. Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. įtraukiojo ugdymo principai tampa įpareigojantys visoje Lietuvos švietimo sistemoje. Tai reiškia, kad visos bendrojo ugdymo mokyklos turės pritaikyti savo aplinką, metodus ir mokymo turinį, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas mokinys, nepriklausomai nuo jo poreikių, galėtų pilnavertiškai dalyvauti mokymosi procese.
Įtraukusis ugdymas Lietuvoje nėra tik formali pareiga – tai vertybinis ir įsipareigojimas. Vertybinė jo pusė remiasi žmogaus teisės į švietimą aksioma, o edukacinė – mokslinių tyrimų įrodymais, rodančiais, kad įtrauki mokymosi aplinka kuria naudingą ir stiprinančią patirtį visiems mokiniams. Švietimo mokslininkai ir politikos formuotojai pabrėžia, kad įtraukusis ugdymas reikalauja ne tik fizinės mokyklų infrastruktūros pritaikymo, bet ir mokytojų bei švietimo specialistų pasirengimo dirbti su vaikų įvairove.
Salamankos deklaracija taip pat pabrėžia, kad įtraukusis ugdymas nėra galutinis rezultatas, o nuolatinis procesas, kuriame mokyklos ir švietimo sistemos turi kasdien tobulėti. Lietuva, planuodama nuo 2024 metų rugsėjo įgyvendinti šį ugdymo modelį, taip pat turės siekti, kad švietimo institucijos prisitaikytų prie nuolat besikeičiančių mokinių poreikių.
Šio tikslo įgyvendinimas reikalauja fundamentalių pokyčių švietimo kultūroje, struktūrose ir praktikoje. Tiek Salamankos deklaracija, tiek šiuolaikinės įtraukiojo ugdymo gairės pabrėžia, kad mokytojai ir mokyklos turi ne tik pritaikyti fizines mokymosi erdves, bet ir keisti mokymo metodikas, mokymosi turinį ir požiūrį į ugdymą. Lietuvoje vykstantys pokyčiai rodo, kad šalies švietimo sistema pereina nuo tradicinio požiūrio, kur vaikai su specialiaisiais poreikiais mokosi atskiruose ugdymo įstaigose, prie integruoto mokymo visiems mokiniams.
Įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas Lietuvoje remiasi Universalaus dizaino ugdyme gairėmis, kurios numato, kad ugdymo procesas turi būti pritaikytas taip, kad atitiktų visų mokinių poreikius. Tai reiškia, kad tiek mokymosi aplinka, tiek ugdymo metodai turi būti lankstūs, atviri ir įtraukūs. Universalus dizainas – tai ne tik specialiųjų poreikių vaikams skirtas pritaikymas, bet ir būdas sudaryti palankesnes sąlygas visiems mokiniams, įskaitant ir gabius ar įvairiapusių poreikių turinčius mokinius.
Lietuvos švietimo politikos formuotojai siekia, kad nuo 2024 metų rugsėjo 1 d. įsigaliosiančios įtraukiojo ugdymo nuostatos taptų natūralia švietimo sistemos dalimi. Tai reiškia, kad kiekviena mokykla bus atsakinga už individualių mokinių poreikių atpažinimą ir tinkamų ugdymo sprendimų taikymą. Tai leis sukurti mokyklas, kuriose visi vaikai jausis saugiai ir bus vertinami už savo individualumą, o ne laikomi išskirtiniais dėl savo poreikių.
Visgi įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas yra sudėtingas procesas. Tai reikalauja ne tik išteklių ir techninės infrastruktūros pritaikymo, bet ir mokytojų bei mokyklų vadovų pasirengimo dirbti su įvairiomis mokinių grupėmis. Tai reiškia nuolatinį mokymąsi, kompetencijų ugdymą ir mokyklų bendruomenės sąmoningumo didinimą.