Anksčiau neteko girdėti, kad neatsirastų norinčių vadovauti mokyklai. Dabar yra ne viena vieta laisva, kur į konkursus neatsiliepia žmonės. Net iš savo paties kolektyvo nei pavaduotojai nei mokytojai neretai nesutinka pretenduoti, net kai kolegos siūlo ar prašo. Kas gi nutiko?
Greičiausiai atsakymas yra nesudėtingas – per sunku, nesaugu ir neapibrėžta. Geriau ką nors paprasčiau ir ne tokio sudėtingo.
Toks atsakymas deja dabar ne veltui. Pats ugdymo procesas iškelia vis daugiau kokybinių reikalavimų. Tai jau nėra vien tik žinių suteikimas. Nors dar mokyklose dar dažnas herbo simbolis yra knyga. Geros mokyklos koncepcija, kiti dokumentai iškelia žymiai platesnius tikslus – asmenybės branda, parengimas šeimai, patriotiškumo ugdymas, tolerancija ir dar daug daug. Ir, kas įdomiausia, nauji tikslai yra pridedami, bet nepakeičiami. Tai reiškia, kad viskas, kas buvo siekiama anksčiau – žinios, pasirengimas stojamiesiems niekur nedingo, net neaptirpo, tiesiog greta per tą patį laiką reikia pasiekti daugiau. Ir tai turi užtikrinti administracija.
Dabar įsivaizduokite, kam pirmiausia tenka pamatyti pedagogų pyktį, kai jiems yra pavedamos papildomos užduotys. Tai yra tai, kuo dabar skundžiasi administracijos – padaugėjo sudėtingų pokalbių su pedagogais, jų sukurtos profesinės sąjungos ar darbo tarybos neretai ne partneriauja, bet kovoja.
Žvilgterkite į kitą niuansą – vadovams yra priskirtos kadencijos. Juos vėliau vertins savivaldybė, tėvai, darbo kolektyvas. Kaip ir gerai, bet kol kas vienpusiškai – tai yra sukurtas didesnis spaudimo mechanizmas. Bet ne paramos. Toks jausmas, kad yra paslėpta žinutė “na dabar priversim dirbti geriau, neleisim šeimininkauti, kaip savo darže”. Tai pradeda atrodyti taip, lyg firma samdytų vykdomąjį direktorių. Tik verslo pasaulyje yra gerai finansiškai atlyginama, nes yra perkama labai svarbi kompetencija – vadovauti ir vesti visą įstaigą. Mokyklose to nėra. Nėra to didelio motyvuojančio faktoriaus. Vien idealizmu nesigaus remtis. Geriau mažiau atsakomybės už tik truputį mažesnius pinigus. Pavyzdžiui, mokytojo metodininko darbas.
O dabar dar pridėkime keletą rizikos faktorių:
- tėvų reiklus, kartais net agresyvus elgesys,
- vaikų nuolatiniai keliami iššūkiai,
- savivaldybės žaidimai, kurie niekur neaprašyti dokumentuose.
Ir dar galėčiau tęsti ir tęsti. Įsivaizduokite, ateina kaimyninio namo žmonės su skundu, kad vaikai per daug triukšmauja stadione. Jau visa diena gali būti nuspalvinta nemaloniu prieskoniu.
Taigi, kas nori dirbti administratoriumi? Vadovu ar pavaduotoju? Šiandien kaip tik su pavaduotojais ir pakalbėjome apie jų realybę. Pavadinimas, kuris tiktų šiai situacijai yra “pilkoji zona”. Tai yra kitiems nepastebima, bet būtina zona. Jei pavaduotojui yra sunku, jis nelabai gali kam pasakyti. Tiesiog turi padaryti. Jei neteisinga politika, situacija, tai vėlgi priklauso tik nuo santykio kokybės su direktoriumi.
Taip, yra pavaduotojai, kurie yra puikūs žaidėjai, savotiškieji pilkieji kardinolai. Jie turi savo motyvų, dėl ko tapo griežti, manipuliuojantys. Kita situacija – jei esi atviras, idealistas. Tiesiog pasiruošk taip vadinamai atatrankai. Ką nepasakysi, bus, kas sukritikuos ar įskaudins. Taigi, tenka susigalvoti savo rankenas, už kurių laikytis galima, kai pučia stiprus vėjas.
O dabar sunkiausia – šį mėnesį sprendžiasi ne vieno pavaduotojo likimas – liks jis ar bus atleistas. Nes pinigai yra perskirstomi. Kol kas prioritetas – mokytojai ir jų finansinis saugumas. Na ką, plaukia mūsų švietimo laivas toliau.