Mobilus telefonas vaikams ir jaunimui tapo lyg kūno pratęsimas, lyg sudėtinė kasminutinė būsena. Pirmas pasiteisinimas – telefonas yra labai patogu, viską galima rasti, su bet kuo susiskambinti, mokytis, bendrauti. Nors ir nujaučia, bet greičiausiai nepasakys, kad tai kartu ir nuolatinio atsitraukimo, net atsijungimo nuo aplinkos šaltinis. Dar daugiau – tai kartu ir streso šaltinis. Todėl moksleiviams yra gerai pasiūlyti taikyti vieną gerą taisyklę:
Mobilus telefonas yra geras tarnas, bet negalima mums tapti jo tarnu.
Nepaisant daugelio privalumų, vis aiškiau galima pastebėti, kad vaikai jau nebekontroliuoja laiko, kiek naudojasi mobiliu telefonu. Paprastos 5 minutės pavirsta į 10, 15 ir daugiau. Dar daugiau – jie nebekontroliuoja savęs, kai naudojasi išmaniaisiais. Net jeigu tai pradeda akivaizdžiai trukdyti mokymuisi. Net ir santykiams su draugais. Prie tavęs prieina ir kalbina, o tu tuo metu žiūri į mobilų. Ir nieko negali su tuo padaryti. Tiesiog vaikams atrodo, kad būtinai reikia toliau žiūrėti į telefoną. Kodėl? Neaišku. Nes ten yra kažkas svarbaus, nes telefonas yra šeimininkas.
O dabar pasižiūrėkite į dar vieną dalyką – kada atsikėlęs jaunuolis pasižiūri mobilų. Absoliuti dauguma pradeda “dirbti” su ekranu iš karto pabudę. Kai kurie – 15 minučių bėgyje. Apie 80 proc. tyrimo dalyvių (IDC tyrimas Facebook užsakymu, 1) per labai trumpą laiką pradeda naudotis mobiliu iš karto po pabudimo. Bet jei atskirai paklaustume, kada norėtumėte pabendrauti su žmonėmis, paskaityti žinias, rytas nėra tinkama vieta. Bet kai mobilus šalia, net nuosavas požiūris į savo gyvenimą ir laiko planavimą pradeda nebeveikti.
Mobilus telefonas savotiškai apdovanoja dopaminu, tada rankos nuolat tiesiasi link jo. Atrodo, kad kai tik pasižiūrėsi į ekraną, iš karto patirsi malonumą, žaidimai nustebins, draugai bus parašę nerealiai daug svarbių ir malonių dalykų…. Bet realybė kitokia: pradeda vaikas ar jaunuolis išbandyti gausybę žaidimų, vis ieškodamas to dopamino, vėliau žaidimai pavirsta į savotišką darbą (fermoje būtinai reikia pamaitinti gyvūlius ir pan.), Facebook būtina pasižiūrėti, kas ką parašė, nes jeigu praleisi ką nors, būsi lyg atsilikęs. Kaip koks nuolatinis patruliavimas. Mobilus telefonas ir beveik visos programos nuolat siunčia priminimus. Būna situacijų, kai net pasimeti tarp savo programų. Pradėjai su viena, o jau pakeitei kokias keturias-penkias, net pamiršai, ką norėjai pasižiūrėti.
Vienas svarbus klausimas – ar tas dalykas, kurį tikrini ar kuriuo užsiimi, gali palaukti 45 minutes? Absoliuti dauguma – taip. Tik kad pačiam neišeina atidėti. Taip ir tampi savo mobilaus tarnu. Tiesiog neišeina susikoncentruoti kitai veiklai, kai greta yra mobilus, kuris kviečia, rėkia pasižiūrėti svarbų (o tiksliau, nesvarbų) dalyką.
Taigi ką galima daryti? Leiskite pasiūlyti keletą idėjų.
- Telefoną įjungti į skrydžio režimą. Ir tai daryti prieš miegą, po miego tam tikrą laiko tarpą, pamokų metu, svarbių pokalbių ar susitikimų metu.
- Prie lovos naudoti paprastą seną gerą žadintuvą.
- Sugalvoti iš anksto, ką daryti vakare prieš einant miegoti, ryte atsikėlus pirmąją valandą, pertraukų metu mokykloje. O veiklų yra visokių: fiziniai pratimai, spausdinto teksto skaitymas, dienoraštis, muzikos klausymas, pabendravimas su svarbiais žmonėmis, dienos planavimas ar apžvalga ir pan.
Tikrai užims laiko, kol pasikeis įpročiai. Bet pamačius naudą, didesnį pasitenkinimą savo diena, jausmu, kad labiau kontroliuoji savo dieną – tokios puikios dovanos toliau motyvuos tęsti pokyčius. Ir svarbiausia sau pasakyti –
mobilus yra mano tarnas. O tarnas neturi nuolat visur mane sekioti. Aš pats nustatau, kada juo naudosiuosi.