Iš karto pradėsiu nuo apibendrinimo. Nepasitikėk visomis savo mintimis, mokėk į jas pasižiūrėti atsargiau. Neskubėk nuolat prašyti kitų žmonių pagalbos, kai pasidaro sunku. Neteisk savo emocijų, jos tiesiog tokios yra. Pasirūpink savo kūnu. Nes jis tada pasirūpins tavo smegenimis. O dabar pasižiūrėkime atidžiau.
Neskubėk prašyti kitų žmonių pagalbos, kai pasidaro sunku
Kai mums yra sunku, normalu eiti prašyti pagalbos pas kitą žmogų. Taip mes išmokome elgtis dar vaikystėje. Kai buvome maži, mums į pagalbą atskubėdavo tėvai ar seneliai. Tai, kaip jie tvarkėsi su mūsų sunkiomis emocijomis, galiausiai tapo mūsų elgesio modeliu, ką reiktų daryti, kai pasidaro sunku. Bet savo augimo periodu mes galėjome ir išmokti tik kitų prašyti pagalbos. Tai nutikti galėjo dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui:
Žmonės, vaikystėje išgyvenę traumuojančius įvykius, niekada nebūdavo palikti vieni, nuolat buvo guodžiami, net nemokomi, kaip patys save gali raminti. Taip artimieji neleido įgyti savęs raminimo įgūdžio. Tokiais atvejais pavyko išmokti, kad nuraminti gali tik kitas žmogus.
Problema tampa tuomet, kai mes išmokstame pasikliauti kitais žmonėmis, kai mums tampa sunku, o ne savimi. Kai kiti žmonės pradeda valdyti mūsų stresą ir įtampą, tai turi įtakos mūsų pasitikėjimui savimi. Tai reiškia, kad būdami vieni pradėsime bijoti blogų jausmų. Baimė liūdėti ar jausti nerimą ar pyktį gali tik pabloginti mūsų būseną.
Todėl būtų svarbu mokytis valdyti ir išbūti su sunkiomis emocijomis. Reikėtų pradėti nuo mažų dalykų, palaipsniui siekiant išbūti sudėtingus jausmus.
Nepasitikėk savo mintimis
Įdomu tai, kad mes pernelyg pasitikime savo mintimis. Ir tai vyksta dėl to, kad mūsų kultūra yra linkusi perdėtai garbinti mąstymą ir problemų sprendimą. Todėl nusprendžiame, kad mūsų mintys visada teisingos ir mums padedančios.
Tai ypač pasireiškia, kai galvojame apie save ir savo jausmus. Dabar įsivaizduokite tokias situacijas, ar pažįstamos jos jums?
1. Per susirinkimą kolega apie jus negražiai atsiliepė, pirmoji mintis mums atėjusi į galvą bus: “Dabar visi galvoja, kad aš esu idiotas”
2. Kai važiuojate į sūnaus futbolo varžybas, pagalvojame, kad galime nuvažiuoti į griovį ir visa šeima žus. Atsikvošėję, bandome suprasti, kas su manimi negerai. Ir darome prielaidą, kad ši mintis kažkodėl yra teisinga ir prasminga.
Daugelio žmonių emocijos greitai tampa nevaldomos, nes jie galvoja, kad viskas, kas vyksta jų galvoje, yra teisinga. Galiausiai, jie pradeda apgalvoti kiekvieną menką mintį, jausmus, troškimus, norus, atsiminimus. Žmogaus protas sugeba produkuoti ir daug šiukšlių. Dažnai mintys būna kaip triukšmas galvoje. Tad jei leisite įsigalėti šiam triukšmui, jus užlies tikros emocijų bangos.
To galima išvengti praktikuojantis kritiškai vertinti savo mintis. Jei mintis atrodo absurdiška, primink sau, kad tai tik triukšmas galvoje.
Rūpinkis savo kūnu
Nuo R. Dekarto laikų esame supriešinę kūną su protu. Tačiau protas yra kūno dalis. Protas neveikia atskirai nuo kūno. Kai kūnas miršta, miršta ir smegenys.
Tai, kaip mes rūpinamės savo kūnu, visa tai atsispindi ir mūsų emocijose. Rūpinimąsi kūnu apima:
1. Mityba
2. Mankšta/sportas
3. Miegas
Pagalvokite:
Kodėl mes norime jaustis emociškai gerai, jei mes valgome bet ką, niekada nesimankštiname ir neleidžiame sau gerai išsimiegoti?
Bet kokie pratimai, skirti stiprinti psichinę sveikatą, veikia daug geriau, jei kūnas yra prižiūrimas.
Taigi, jei nori gerai jaustis ir valdyti savo emocijas, pradėk mąstyti apie tai, ką valgai, kiek mankštiniesi ir kaip gerai miegi.
Neteisk savo emocijų
Jei jaučiamės blogai, tai nereiškia, kad mūsų emocijos yra blogos. Deja, daugelis mūsų užaugo tikėdami, kad emocijos yra blogai. Mus auklėjo sakydami, kad skausmingos emocijos yra blogis, ir dėl to mes turime kuo greičiau jų atsikratyti. Arba jų iš viso nejausti.
Tačiau jos nėra nei blogos, nei geros – jos tiesiog yra.
Problema tampa tada, kai mes pradedame save teisti ir smerkti už tai, ką jaučiame:
1. Kai save kritikuojame už nerimą, galiausiai pradėsime jausti kaltę dėl to, kad nerimaujame.
2. Kai jaudinamės, kad esame liūdni, galiausiai pradėsime jausti nerimą dėl to, kad mums liūdna.
3. Kai bandysime užgniaužti pyktį, galiausiai mes pradėsime jaustis pykti dėl to, kad mes jaučiame pyktį.
Tad, vienintelis kelias tai suvaldyti – nustoti save smerkti ir kritikuoti už tai, kaip mes jaučiamės.
—
O dabar grįžkite į straipsnelio pradžią. Ten ir ir pradėjau nuo trumpo apibendrinančio įvado. Nuo šūkio, kaip rūpintis savimi. Pasiimkite ir įsitraukite į savo kasdienybę.