Ką prisiminti. Faktas atsako į klausimą „ką mačiau ir girdėjau?“, o interpretacija – „ką apie tai pagalvojau?“ Sprendimui pirmiausia reikia faktų.

Vietoj etiketės: ne „mokinys agresyvus“, o „mokinys pastūmė suolą į bendraklasį ir du kartus garsiai jį išvadino“.

Trumpas patikrinimas: kas įvyko prieš elgesį, ką tiksliai mokinys padarė ir kas nutiko po to?

Ką prisiminti. Vaikas gali kovoti su užduotimi, riba, gėda, dėmesio poreikiu ar savo emocine būsena. Tai gali būti nemokėjimas susitvarkyti, o ne mokytojo kompetencijos vertinimas.

Vidinė frazė: „Tai sudėtinga situacija, bet ji nėra nuosprendis apie mane.“

Tikslas: ne laimėti ginčą, o grąžinti saugumą ir darbinę būseną.

Ženklai, kad jau kasate: kartojate tą patį vis garsiau, atsakinėjate į kiekvieną repliką, norite paskutinio žodžio arba bandote priversti mokinį viešai pripažinti jūsų teisumą.

Kitas žingsnis: sustokite, sumažinkite žodžių skaičių ir atidėkite sprendimą: „Dabar sustojame. Prie šio pokalbio grįšime po pamokos.“

Riba: pauzė nereiškia, kad atsisakote ribos. Ji apsaugo nuo dar didesnės eskalacijos.

Greita patikra: ar kas nors gali būti sužeistas? Ar šalia yra pavojingų daiktų? Ar reikia atitraukti kitus mokinius? Ar mokytojas turi saugų atsitraukimo kelią?

Veiksmas: jei rizika aukšta, nebetęskite auklėjamojo pokalbio. Kvieskite pagalbą ir vykdykite mokyklos nustatytą reagavimo tvarką.

Svarbu: saugumo veiksmai eina prieš elgesio priežasčių analizę.

Galima seka: žvilgsnis ar sutartas ženklas → priėjimas → vardas → trumpas taisyklės priminimas → aiškus pasirinkimas → sutarta pasekmė → papildoma pagalba.

Principas: poveikio stiprumo nekelkite greičiau, negu reikia.

Jei kartojasi: neužstrikite vien kartodami tą patį perspėjimą. Pereikite prie iš anksto sutarto kito žingsnio.

Formulė: „Matau… Prašau…“

Pavyzdys: „Matau, kad stumi kėdę. Prašau sustoti ir atsisėsti.“

Po sakinio: palaukite kelias sekundes. Nekurkite penkių naujų argumentų, kol mokinys dar neapdorojo pirmojo.

Tonas: ramus ir tvirtas. Tikslas – būti girdimam, o ne laimėti garsumu.

Kada: koridoriuje, po pamokos ar kitoje saugioje, neformalioje aplinkoje, kai mokinys ir mokytojas jau gali kalbėti.

Vienam pokalbiui pasirinkite tik 2–3 klausimus: „Kas įvyko?“, „Kas buvo prieš tai?“, „Kas tau buvo sunkiausia?“, „Ko tuo metu norėjai?“, „Kam tai turėjo įtakos?“, „Ką gali padaryti dabar?“, „Ką kitą kartą bandysi?“, „Ko tau reikia iš manęs?“

Riba: elgesio akimirką neklauskite ilgo „kodėl?“. Prie priežasčių grįžkite nuslūgus įtampai.

Tinkamos pasekmės požymiai: ji susijusi su elgesiu, proporcinga, pagarbi ir iš anksto suprantama.

Pavyzdžiai: išpurvinai – padedi sutvarkyti; sutrukdei darbą – susitari, kaip jį užbaigsi; padarei žalą – dalyvauji ją atitaisant.

Riba: mokytojas nekuria bausmės iš pykčio. Mokykla taiko savo vidaus dokumentuose numatytas poveikio priemones. Priverstinis atsiprašymas ar laisvo laiko atėmimas nėra automatinis atsakymas kiekvienai situacijai.

Keturi elementai: faktas → poveikis → mokytojo veiksmas → kvietimas susitarti dėl kito žingsnio.

Pavyzdys: „Per matematikos pamoką M. du kartus stūmė suolą į bendraklasį. Paprašius sustoti, veiksmą pakartojo. Mokinys persodintas, vėliau darbą tęsė. Prašau susisiekti, kad suderintume bendrą reakciją.“

Venkite: „Jūsų vaikas ir vėl elgėsi tragiškai“, diagnozių, grasinimų ir senų nuoskaudų sąrašo.

Kanalas: žinutė ar balso įrašas gali papildyti bendravimą, bet nepakeičia mokyklos nustatyto incidento fiksavimo kelio.

Trumpa seka: „Noriu, kad jūsų vaikas galėtų saugiai mokytis“ → konkretūs faktai → poveikis mokymuisi ar saugumui → kas jau išbandyta → ką mato šeima → vienas bendras veiksmas → peržiūros data.

Klausimas šeimai: „Kas panašioje situacijoje padeda namuose?“

Riba: nekvieskite tėvų vien išklausyti kaltinimo. Tėvų informavimas turi vesti į bendrą sprendimą.

Neformalus tikslas: prie kavos ir sausainių sužinoti ne vien komisijos pavadinimą, bet tikrą mokyklos pagalbos kelią.

Paklauskite: kas sudaro komisiją; kada ir kaip kreiptis; kokių faktų reikia; ko tikimasi iš mokytojo iki kreipimosi; kas konsultuoja skubiai; kas kalba su šeima; kaip saugomas konfidencialumas; kada peržiūrimas sutartas planas.

Rezultatas: turėkite bent vieną žmogų, į kurį galite kreiptis dar prieš situacijai tampant krize.

Pirmas sluoksnis: Švietimo įstatymas nustato mokinio, tėvų ir mokytojo teises bei pareigas.

Antras sluoksnis: mokyklos vidaus dokumentai pasako, kokias poveikio priemones, kas ir kada gali taikyti.

Trečias sluoksnis: praktinis reagavimo algoritmas turi atsakyti, ką kviesti, kas perima klasę, kur fiksuoti įvykį ir kas informuoja šeimą.

Mokytojo užduotis: prieš krizę išsiaiškinti, kur šie dokumentai yra ir ar mokykloje jie iš tiesų veikia.

Veiksmai: didinkite atstumą; atviras rankas laikykite prieš kūną kaip aiškų STOP ženklą; vardu kreipkitės trumpai; kartokite vieną komandą: „Jonai, stop. Atsitrauk.“

Aplinka: patraukite kitus vaikus, pašalinkite pasiekiamus pavojingus daiktus ir anksti kvieskite papildomą suaugusįjį.

Riba: fizinis kontaktas galimas tik esant realiam pavojui, proporcingai, pagal mokyklos tvarką ir turimą pasirengimą. Jis nėra priemonė paklusnumui išgauti.

Iš karto: pasirūpinkite sužeidimais ir informuokite mokyklos vadovą ar jo įgaliotą asmenį.

Užrašykite: laiką, vietą, kas buvo prieš įvykį, tikslius veiksmus ir žodžius, suaugusiųjų reakciją, liudytojus, sužeidimus ir rezultatą.

Toliau: išsaugokite mokyklos turimus duomenis, sutarkite dėl pagalbos mokytojui ir sudarykite bendrą tolesnio darbo su mokiniu bei šeima planą.

Pasirinkite vieną rodiklį: elgesio dažnį, trukmę, intensyvumą, atsigavimo laiką arba sugrįžimą į užduotį.

Pavyzdys: tikslas gali būti ne „nebesikeikia“, o „per dvi savaites keiksmažodžių epizodų sumažėja nuo penkių iki dviejų per dieną“.

Peržiūra: po 14 dienų klauskite, kas nors truputį pagerėjo, kokiomis aplinkybėmis ir kurį suaugusiųjų veiksmą verta tęsti.