Kaip kalbėtis su paaugliu?

Jūs sugalvojate pasikalbėti su savo paaugliu. Jo tipinė vieta – prie kompiuterio. Jūs prie jo prieinate ir greičiausiai jam sakote: „mums reikia pasikalbėti“. Greičiausiai nebus taip, kad sūnus su džiaugsmu į jus atsisuks, nustos žaisti ir jūsų įdėmiai klausysis. Jis tiesiog toliau užsiims savo veikla, o jūs tuo tarpu bandysite kalbėti kažką apie atsakomybę, pareigas, ateitį ar gerą mokslą. Ir greičiausiai būsite nusivylęs ir supykęs, bet kaip ir pakalbėjęs. O sūnus – j girdėjo kažkokį triukšmą, nes jūsų net ir nesiklausė. Šis pavyzdys kiek sutirštintas, siekiant išryškinti santykį tarp tėvų ir paauglių ir tai, kaip vyksta pokalbiai tarp jų. Toliau pasidalinsime keliomis rekomendacijomis, kurios galbūt padės užmegzti ryšį su jūsų paaugliu.

Susikalbėjimas su paaugliais yra įgūdis, kurio galima išmokti. Ir tai gera žinia. Mes negimstame mokėdami su visais susikalbėti – mes to mokomės per klaidas ir bandymus. Kadangi tai įgūdis, jį reikės kartoti ir kartoti. Galbūt ne visuomet pasiseks, bet mėginti verta toliau. Iš pradžių šias rekomendacijas išbandykite su sutuoktiniu (sutuoktine). Ir turiu jausmą, kad šie įgūdžiai jums padės labiau susikalbėti ir antrąją puse.

Venkite „mums reikia pasikalbėti“. Nors tai atrodo būtų puiki pokalbio pradžia, tačiau paaugliams išgirdus šia frazę, įsijungia gynybiniai mechanizmai – užsidaro ausys ir jis pasiruošęs gintis, o ne kalbėtis. Norėdami pradėti pokalbį, tiesiog pabūkite šalia – pasiimkite knygą ar žurnalą (planšetę) ir tiesiog skaitykite atsisėdę šalia. Greičiausiai sūnus ar dukra pats pradės pokalbį. Ir nebūtina iš karto pulti kalbėti apie problemas.
Klauskite, o ne kalbėkite. Mes nuolatos nurodinėjame kaip vaikai turi kalbėti, elgtis ir tikriausiai galvoti. Tokiu būdu užauginsime pasyvų, bijantį pasakyti savo nuomonę žmogų, kuris galiausiai be kito asmens leidimo, nelabai ką norės ir daryti. Vietoj to, kad sakytumėte: „tau reikia mokytis – egzaminai ant nosies“, klauskite „kaip sekasi ruoštis egzaminams?“. Taip jiems parodysite, kad gerbiate jų asmenybes ir taip pat pasitikite jų sprendimais.
Išlikite empatiški. Išgirdus atsakymą, kuris mums nepatinka, mes linkę pradėti auklėti ar moralizuoti. Tarkim, dukra sako, kad jaučiasi, kad nepasiruošė egzaminui ir bijo, kad neišlaikys. Mes galime pulti aiškinti, kad: „ar aš tau nesakiau, kad mokytis reikėjo“, „kur tu buvai“ ir pan. Vietoj to, pasistenkite būti empatiški ir išreiškite supratimą. Atminkite, kai rodote empatiją vaikui, kartu jam parodote, kad nekaltinate ir negėdinate. Taip dar labiau paskatinsite jumis pasitikėti ir jums atsiverti.
Tu – Aš – Mes kalbėjimo modelis. Žinoma, bus tokių situacijų, kai nesutiksite su vaiko nuomone. Tuomet bandykite pritaikyti šį modelį:

Tavęs klausau ir suprantu tavo požiūrį (net jei ir nesutinkate).
Aš pasidalinu savo požiūriu kaip mama ar tėvas (nors vaikas ir su nesutinka).
Mes sprendžiame kartu šią situaciją.

Atsiprašykite, jei „sprogote“. Paaugliai turi ypatingą gebėjimą mus suerzinti taip, kad kartais „sprogstame“. Atsiprašykite už tai. Tokiu būdu ir paauglys kitą kartą ne taip gynybiškai reaguos, kai vėl norėsite pasikalbėti. Be to, ir mokysis iš jūsų, kad galima ir reikia atsiprašyti už netinkamą elgesį.

Parengta pagal Shelja Sen „5 simple tips to help you have a real conversation with a teen“ (2018)