Kai BDAR tampa baubas, o olimpiadų nugalėtojai - anoniminiai įrašai

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame Haris Poteris būtų žinomas tik kaip HP742, o Hermiona - kaip HG983. Juokinga? O štai Lietuvoje toks scenarijus tapo realybe olimpiadų nugalėtojams. Bet ar tikrai to reikia? BDAR (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) tapo savotišku baubu, kurio vardu kartais daromos keisčiausios interpretacijos. Tačiau atminkime - BDAR nėra koks nors piktavalis burtininkas, siekiantis paversti mus visus bevardžiais skaičių rinkiniais. Jo tikslas - apsaugoti mūsų duomenis, o ne juos visiškai ištrinti iš žemėlapio. Teisiškai kalbant, jei tėvai davė sutikimą skelbti vaikų vardus ir pavardes (o jie tikrai davė, nes kitaip vaikai negalėtų dalyvauti olimpiadose), tai nėra jokios būtinybės juos paversti kriptografiniais kodais. Tai tarsi bandytume slėpti Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjų pavardes po numeriais - įsivaizduokite, kaip atrodytų komentaras: "Ir štai Nr. 11 perduoda kamuolį Nr. 7, o tas fantastišku metimu pelno tris taškus!" Absurdiška, ar ne? Garsus psichologas Erik Erikson, kuris turbūt apsiverstų kape išgirdęs apie tokį "nuasmeninimą", pabrėžė, kad paauglystėje ypač svarbus tapatybės formavimasis. Pripažinimas už pasiekimus yra vienas iš kertinių šio proceso elementų. Tad kai mes atimame iš jaunų žmonių galimybę būti pripažintiems vardu ir pavarde už jų pasiekimus, mes tarsi sakome: "Tavo tapatybė nesvarbi, svarbus tik tavo kodas." Įsivaizduokite, kaip jaustųsi jaunas mokslininkas, laimėjęs aukso medalį tarptautinėje olimpiadoje, kai grįžęs namo pamatytų antraštę: "Lietuvis XY254 triumfavo pasaulinėje fizikos olimpiadoje!" Vietoj pasididžiavimo ir džiaugsmo - nusivylimas ir sumišimas. "Mama, ar čia tikrai aš?" - klaustų jis, žiūrėdamas į savo "kodinį" atitikmenį. Taigi, mieli biurokratai ir BDAR interpretatoriai, gal laikas nustoti žaisti slėpynes su vaikų pasiekimais? Leiskime jiems švytėti savo tikraisiais vardais, o ne slėptis už skaičių kombinacijų. Juk olimpiados nugalėtojai nusipelno būti žinomi kaip Jonas ar Ona, o ne kaip JN254 ar ON789. Galiausiai, jei jau taip bijome BDAR, gal pradėkime nuo savęs? Įsivaizduokite Seimo posėdį, kur vietoj "Gerbiamas Ministre Pirmininke" girdėtume "Gerbiamas GP420". Juokinga? Taip. Absurdiška? Absoliučiai. Bet ar labiau absurdiška nei tai, ką darome su mūsų jaunaisiais talentais? Laikas grąžinti vardus ir pavardes ten, kur jie priklauso - prie pasiekimų ir laimėjimų. Nors, kaip sakė Viljamas Šekspyras (arba WS007, jei jau taip), "Kas yra vardas? Tai, ką vadiname rože, kitu vardu kvepėtų taip pat saldžiai." Bet ar tikrai norime gyventi pasaulyje, kur rožės vadinamos RZ001, o mūsų vaikai - tik skaičių kombinacijomis?

Kritika tampa sportu. Valstybinių įstaigų 'sudaužymo' čempionatas

Ar kada susimąstėte, kad kritikuoti valdžios institucijas Lietuvoje tapo savotišku nacionaliniu sportu? Demokratijos aikštelėje kritika yra būtina žaidimo dalis. Tai tarsi futbolo kamuolys - be jo žaidimas nevyktų. Tačiau kartais atrodo, kad vietoj gražaus žaidimo stebime agresyvų "parklupdymą", kur taisyklės pamirštamos, o emocijos liejasi per kraštus. Perskaitęs Gintaro Sarafino pranešimą kartu su po tuo ėjusiais komentarais, panorau simboliškai pabūti “aikštelės” teisėju ir išskirti laimėjimus:

1. Sarkazmo kategorijoje aukso medalis atiteko frazei "Pristatome naujausią viešumo šedevrą". Bravo! Įsivaizduokite, jei taip pradėtume kiekvieną pokalbį: "Pristatome naujausią jūsų kvailo sprendimo šedevrą!" Santykiai klestėtų, ar ne?
2. Hiperbolės rungtyje triumfavo "akivaizdžiai nurovė stogą". Įdomu, ar tas stogas nukrito ant žemės, ar išskrido į kosmosą? Gal reikėtų išsiųsti paieškos komandą?
3. Gąsdinimo disciplinoje nugalėjo "nuskambės visos Europos mastu". Nes, žinoma, visa Europa tik ir laukia, kada galės aptarti Lietuvos biurokratų klaidas. Paryžiuje jau ruošiami plakatai!
4. Menkinimo kategorijoje pirma vieta atiteko "kalinių leksikonu". Nes, žinoma, visi, kas dirba valstybės tarnyboje, yra potencialūs nusikaltėliai ir kalba tik šifruotais kodais.

Čia tik apžvelgta buvo pranešimo dalis. Paskaitęs komentarus prisėdau ir aprimau: “ne, toliau kol kas neteisėjausiu”. Visgi tokia "sportinė" retorika kuria įspūdį, kad mūsų valstybės institucijos yra kažkokie pabaisos, kuriuos reikia nugalėti bet kokia kaina. Bet ar tikrai to norime? Ar nevertėtų pabandyti žaisti "bendradarbiavimo" žaidimą vietoj "sunaikinimo"?

Gal vietoj to, kad šauktume "Gelbėkit! Biurokratai ateina!", galėtume ramiai pasakyti: "Ei, draugai, atrodo, čia įvyko klaida. Gal kartu pagalvokime, kaip ją ištaisyti?" Įsivaizduokite - konstruktyvus dialogas! Revoliucinga idėja, ar ne?

Taigi, mieli kritikos čempionai, gal laikas nuleisti garą ir pabandyti žaisti kitokį žaidimą? Vietoj sarkazmo turnyro - supratimo varžybos. Vietoj hiperbolių čempionato - tikslių faktų rungtis. O gąsdinimo discipliną gal visai išbraukime iš programos?

Nes jei ir toliau žaisime "valstybinių įstaigų sudaužymo" žaidimą, galiausiai visi liksime pralaimėtojais. O juk būtų daug smagiau tapti bendradarbiavimo čempionais, ar ne?

Papildomai - maža užduotis visiems kritikos sporto entuziastams: kitą kartą, prieš rašant "ugningą" komentarą, sustokite ir pagalvokite - ar tikrai norite laimėti "aštriausio liežuvio" titulą, ar gal verčiau siekti "konstruktyviausio pasiūlymo" apdovanojimo? Jūsų pasirinkimas!

Retorika užvirė: kaip atšaldyti įkaitusius “puodus"

Įsivaizduokite, kad mūsų visuomenė yra didelis virtuvės puodas. Pastaruoju metu atrodo, kad kažkas padidino ugnį po juo, ir dabar viskas kunkuliuoja, verda ir tykšta į šalis. Pagrindiniai ingredientai? Pyktis, nepasitikėjimas ir ypač pikantiškas prieskoninis mišinys - "institucijų nekompetencija". Mmmm, skanu... ar ne?

Bet rimtai, mieli virėjai ir ragautojai, ar tikrai norime, kad mūsų visuomenės sriuba būtų tokia karšta ir kartais net nuodinga? Juk su tokiais ingredientais galime ne tik nusvilti liežuvius, bet ir sugadinti visą patiekalą!

Tad kaip gi mums atvėsinti šį verdantį katilą ir paruošti skanesnį, sveikesnį ir malonesnį visuomenės "patiekalą"? Štai keletas receptų iš mūsų visuomenės virtuvės šefo:

1. Atviro dialogo salotos Sudėtinės dalys: lygios dalys institucijų atstovų ir piliečių, šviežios idėjos, truputi humoro ir didelis šaukštas kantrybės. Sumaišykite viską dideliame dubenyje, leiskite pastovėti, kol ingredientai "susipažins", ir patiekite su supratimo padažu. Skanaus!
2. BDAR konsultacijų sriuba Į verdantį vandenį įdėkite keletą ekspertų nuomonių, įberkite faktų, įpilkite gerą šlaką sveiko proto. Virkite ant lėtos ugnies, kol visi ingredientai susilies į aiškų ir suprantamą viralą. Patiekite su "paprastų žodžių" skrebučiais.
3. Duomenų apsaugos apšvietos pyragas Sumaišykite lygias dalis informacijos, edukacijos ir praktinių pavyzdžių. Įmaišykite truputį intriguojančių faktų ir kepkite visuomenės dėmesio orkaitėje, kol iškils supratimas. Papuoškite atsakingo elgesio glajumi.
4. Aiškių gairių kepsninė Ant žinių grotelių paskrudinkite vaikų teises, apibarstykite jas praktinėmis rekomendacijomis. Apverskite kelis kartus, kol abi pusės bus vienodai aiškios. Patiekite su logikos daržovėmis ir sveiko proto bulvytėmis.

Atminkite, mieli šefai ir degustatoriai, kad geriausias receptas visada yra tas, kuris suburia žmones prie bendro stalo. Tad vietoj to, kad mestume vienas į kitą karštus žodžius kaip bulves, gal pradėkime kartu ruošti skanesnį ir sveikesnį visuomenės "patiekalą"?

O dabar leiskite jums užduoti vieną klausimą: Ar ne laikas mums visiems tapti atsakingais šefais savo visuomenės virtuvėje, o ne tik piktais kritikais, kurie skundžiasi dėl kiekvieno patiekalo? Juk galiausiai, mes visi esame tos pačios "sriubos" virėjai ir ragautojai. Tad imkimės darbo ir sukurkime tokį receptą, kuriuo galėtume didžiuotis!

P.S. Ir nepamirškime - net jei kartais mūsų institucijų "virėjai" ir pridega kotletą, tai nereiškia, kad turime uždaryti visą restoraną. Gal tiesiog reikia kartu peržiūrėti receptą?

Išugdyti tikrą žodžio meistrą

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame kiekvienas žurnalistas ir komentatorius yra tarsi herojus, ginkluotas ne tik plunksna ar klaviatūra, bet ir ypatingu įgūdžių rinkiniu. Skamba įdomiai? Na, tada pakvieskite savo vidinį Piterį Parkerį ar Klarką Kentą, nes mes pradedame pamoką Žurnalistikos herojų akademijoje!

Emocinio intelekto ir empatijos lazeriai

Mūsų pirmasis superįrankis - emocinio intelekto lazeriai. Jie padeda "nuskenuoti" situaciją ir suprasti, ką jaučia kiti. Įsivaizduokite, kad prieš rašydami aštrų komentarą, galėtumėte akimirksniu pajusti, kaip jį priims kiti. Gal tada vietoj "Ei, tu, biurokrate!" parašytumėte "Gerbiamas sprendimų priėmėjau, ar galėtume aptarti šį klausimą?"

Psichologas Daniel Goleman, emocinio intelekto herojus, sako: "Emocinis intelektas yra tarsi jūsų herojaus kostiumas - be jo galite atrodyti įspūdingai, bet tikrai neskraidysite."

Kritinio mąstymo ir faktų tikrinimo skydas

Šis skydas apsaugo nuo klaidingos informacijos strėlių ir dezinformacijos bombų. Su juo galite atremti bet kokį "fake news" puolimą ir išlikti tiesos pusėje. Prieš paskelbdami sensacingą antraštę "Valdžia nori sunumeruoti visus vaikus!", gal verta patikrinti faktus ir suprasti kontekstą?

Konstruktyvios kritikos bumerangas

Štai ginklas, kuris ne tik smogia, bet ir grįžta atgal su naudinga informacija! Vietoj to, kad mestumėte piktus žodžius, kurie tik įskaudina, naudokite konstruktyvios kritikos bumerangą. Jis ne tik atkreipia dėmesį į problemą, bet ir siūlo sprendimus. Magiškas, ar ne?

Etikos principų skraidantis kilimas

Šis įrankis pakelia jus virš kasdienių pagundų ir leidžia matyti platesnį vaizdą. Ant jo sėdėdami, galite išvengti sensacijų vaikymosi, šališkumo ir kitų žurnalistikos ydų. Be to, jis atrodo labai stilingai!

Lavindami šiuos įgūdžius, mūsų žurnalistai ir komentatoriai gali tapti tikrais informacijos pasaulio herojais. Įsivaizduokite antraštę apie jus: "Superžurnalistas XY, ginkluotas empatijos lazeriu ir kritinio mąstymo skydu, išgelbėjo miestą nuo dezinformacijos monstro!"

O dabar, mieli būsimieji žurnalistikos herojai, užduotis jums: pagalvokite apie paskutinį kartą, kai parašėte komentarą ar straipsnį. Kuriuos iš šių įgūdžių panaudojote? Kuriuos norėtumėte patobulinti? Gal laikas užsirašyti į Žurnalistikos herojų akademiją?

P.S. Ir nepamirškite - su didele galia ateina didelė atsakomybė. Ypač kai ta galia yra jūsų žodžiai!

Kaip bandyčiau rašyti

Mieli draugai ir sekėjai,

Šiandien noriu atkreipti jūsų dėmesį į situaciją, kuri verčia susimąstyti apie mūsų švietimo sistemos prioritetus ir duomenų apsaugos interpretavimą.

Neseniai gavome informaciją, kad Lietuvos moksleivių - olimpiadų nugalėtojų - pasiekimai buvo paskelbti naudojant kodus vietoj vardų ir pavardžių. Įsivaizduokite antraštę: "Kodas J507 laimėjo aukso medalį fizikos olimpiadoje". Skamba... keistokai, ar ne?

Suprantu institucijų norą apsaugoti asmens duomenis, tačiau ar neprarandame kažko svarbaus šiame procese? Juk kalbame apie jaunuosius talentus, kurie garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Ar neturėtume jais didžiuotis?

Keletas minčių apmąstymui:

1. Ar tikrai BDAR reikalauja slėpti olimpiadų nugalėtojų vardus, jei turime tėvų sutikimus?
2. Kaip toks "nuasmeninimas" veikia jaunųjų mokslininkų motyvaciją?
3. Ar nepamiršome, kad už kiekvieno kodo slypi žmogus su savo istorija ir pasiekimais?

Siūlau pradėti atvirą diskusiją šiuo klausimu. Kviečiu Švietimo ministeriją, duomenų apsaugos ekspertus ir visuomenę kartu ieškoti balanso tarp privatumo apsaugos ir talentų pripažinimo.

Galbūt galėtume:

• Peržiūrėti esamas gaires dėl moksleivių pasiekimų viešinimo
• Surengti apskritojo stalo diskusiją su visomis suinteresuotomis šalimis
• Sukurti aiškų protokolą, kaip tinkamai pagerbti jaunuosius talentus, nepažeidžiant jų teisių

Atminkime – už kiekvieno kodo slypi jauna, talentinga asmenybė. Raskime būdą, kaip tinkamai juos pagerbti ir įkvėpti.

Laukiu jūsų minčių ir pasiūlymų komentaruose. Kartu galime rasti geriausią sprendimą!

#ŠvietimoAteitis #TalentųPripažinimas #BalansasTarpPrivatumoIrPripažinimo

O gal tikrai reikia “rėkti” tekste? Nemanau.

Su pagarba ir viltimi, Mopsis

Pakartosiu – net jei kartais mūsų "virėjai" ir pridega kotletą, tai nereiškia, kad turime uždaryti visą restoraną. Gal tiesiog reikia kartu peržiūrėti receptą?