Žinot, vedant seminarą Elektrėnų profesinio mokymo centre vėl aiškiai pamačiau, kokia jautri ir svarbi yra paauglystės tema šiame kontekste. Tai nėra eilinis brendimo laikotarpis - čia viskas susipina į sudėtingą mazgą. Profesinėje mokykloje sutinkame jaunuolius pačiame jautriausiame jų gyvenimo etape. Jiems 16-19 metų - laikotarpis, kai viskas verda viduje. Smegenys dar aktyviai vystosi, emocijos liejasi per kraštus, o čia dar reikia mokytis profesijos ir galvoti apie ateitį. Tai tarsi dvigubas iššūkis - ir su savimi susitvarkyti, ir profesiją įgyti. Ypač jautru tai, kad profesinėse mokyklose dažnai sutinkame jaunuolius iš sudėtingesnių socialinių aplinkybių. Kai kurie jau turi neigiamų patirčių iš ankstesnių mokyklų, kiti gyvena bendrabučiuose, toli nuo šeimos paramos. Elektrėnų kontekstas čia irgi įdomus - miestas su stipriomis pramonės tradicijomis, daug mokinių suvažiuoja iš aplinkinių regionų. Mane visada jaudina profesijos mokytojų vaidmuo šiame procese. Jie tampa ne tik žinių perteikėjais, bet dažnai ir vieninteliais patikimais suaugusiais šių paauglių gyvenime. Tai milžiniška atsakomybė - reikia suprasti tą maištingą elgesį, mokėti atskirti normalų paauglišką maištą nuo rimtų problemų, sugebėti kurti saugią emocinę aplinką, bet kartu išlaikyti aiškias profesines ribas. Kai pagalvoji, profesinėje mokykloje kur kas dažniau susiduriame su rizikingo elgesio atvejais, priklausomybių rizika, ankstyvų santykių klausimais. Bet kartu tai ir neįtikėtina galimybė teigiamai paveikti jaunų žmonių gyvenimus. Kartais vienas supratingas mokytojas gali pakeisti visą paauglio gyvenimo trajektoriją. Po šio seminaro Elektrėnuose dar kartą įsitikinau, kad paauglystės tema profesinio mokymo centre - tai ne teorija iš vadovėlio. Tai kasdienė realybė, reikalaujanti ypatingo jautrumo, supratimo ir profesionalumo. Ir galbūt svarbiausia - tikėjimo šiais jaunais žmonėmis, net kai jie patys savimi netiki.
😁