Mieli kolegos ir bendrakeleiviai švietimo pasaulyje,
Štai ir vėl sėdime prie metų slenksčio (tiksliau – aš sėdžiu savo kabinete su puodeliu arbatos, o jūs skaitote šį tekstą kažkur kitur, bet leiskite man įsivaizduoti, kad mes visi kartu). Kaip jūsų psichologas ir kolega, noriu pasidalinti keliomis mintimis apie tai, kas mūsų laukia 2025-aisiais.
Gyvename laikais, apie kuriuos mums nepasakojo universitete. Pamenu, kai studijavau psichologiją, dėstytojai kalbėjo apie Maslow poreikių piramidę, Piaget raidos teorijas, bet niekas nemokė, kaip elgtis, kai mokinys per pamoką slapta naudoja ChatGPT, o tu net nesupranti, ar tai gerai, ar blogai. Beje, kai kas iš mūsų gal dar prisimena laikus, kai draudėme skaičiuotuvus per matematikos pamokas – dabar tai skamba juokingai, tiesa?
Dirbtinis intelektas klasėje tapo toks pat įprastas, kaip ir kreida anais laikais. Tik skirtumas tas, kad kreida nemokėjo rašyti eilėraščių ir spręsti diferencialinių lygčių. Mokiniai kartais klausia: "Mokytoja, o kam man to mokytis, jei ChatGPT gali padaryti už mane?" Ir žinote ką? Tai puikus klausimas! Tai verčia mus permąstyti ne tik ką, bet ir kaip mes mokome. Svarbiausia – išmokyti vaikus būti protingesniais už dirbtinį intelektą, o ne su juo konkuruoti.
Bet kalbant apie mokymąsi – mūsų mokiniai stebi mus daug atidžiau, nei mes manome. Jie mato, kaip mes patys mokomės naudotis naujomis technologijomis, kaip kartais suklystame, kaip prisipažįstame nežinantys atsakymo. Ir žinote ką? Tai yra puiku! Nes taip mes mokome svarbiausio dalyko – kad mokymasis yra visą gyvenimą trunkanti kelionė, o ne finišo linija.
Kalbu apie tai su šypsena, bet giliai širdyje suprantu, kad daugeliui iš mūsų šie pokyčiai kelia nerimą. Kai kurie jaučiamės tarsi pianistai, kuriems liepta groti sintezatoriumi. Bet prisiminkime – mes jau įveikėme nuotolinį mokymą per pandemiją, nors iš pradžių atrodė, kad tai neįmanoma.
O dabar rimtai – apie psichinę sveikatą. Per daug iš mūsų eina į mokyklą su paslėptu emociniu bagažu. Perdegimas tapo toks dažnas, kad beveik laikomas norma. Bet tai nėra normalu! Kaip psichologas, matau, kad mokytojai dažnai rūpinasi visais, išskyrus save. Tai primena tą seną gerą instrukciją lėktuve – pirmiausia užsidėkite deguonies kaukę patys, tik tada padėkite kitiems.
2025-ieji bus kupini iššūkių, bet kartu ir galimybių. Turime išmokti ne tik mokyti, bet ir mokytis, ne tik padėti, bet ir priimti pagalbą, ne tik rūpintis kitais, bet ir savimi.
Ir pabaigai – vienas mokinys neseniai manęs paklausė: "Mokytojau, o kaip jūs žinote, ką daryti, kai nežinote, ką daryti?" Atsakiau jam taip: "Tai paprasčiausias klausimas pasaulyje – klausiu kolegų!" Ir tai tiesa – stipriausi esame tada, kai mokomės vieni iš kitų.
Tad linkiu jums 2025-aisiais drąsos pripažinti, kad ne viską žinome, smalsumo mokytis naujų dalykų, ir svarbiausia – gebėjimo sustoti ir pailsėti, kai to reikia. Juk net ir geriausias mokytojas negali įkvėpti kitų, jei pats nebeturi kuo kvėpuoti.
O dabar – einu ruošti rytojaus pamokos. Gal ir su ChatGPT pagalba (bet tai bus mūsų mažoji paslaptis).
Su šilčiausiais linkėjimais, Jūsų Mopsis Evaldas
P.S. Jei kas nors iš mokinių skaito šį tekstą – taip, mes, mokytojai, irgi naudojame dirbtinį intelektą. Ir taip, mes irgi kartais žaidžiame telefonu per mokytojų susirinkimus. Bet apie tai – niekam nei žodžio!