Trečiadienį atvažiavau pas žmones, kuriuos jau buvo spėjusi išgąsdinti sistema. Aš buvau jų trečiasis lektorius iš eilės: pirmadienį jie kalbėjo apie įtraukųjį ugdymą, antradienį — apie visą švietimo sistemos sudėtingumą, o trečiadienį gavau juos truputį priblokštus to sudėtingumo svorio. Tokia jau trečiojo lektoriaus dalia — ateini, kai auditorija jau supranta, kad bus nelengva.
Ir vis dėlto mano užduotis buvo ne pridėti dar vieną akmenį ant tos krūvos, o parodyti kitą medalio pusę: taip, sistema sudėtinga, bet šitoje profesijoje yra grožio, dėl kurio verta likti. Visą dieną laikiau abi šias gijas rankose — sudėtingumą ir grožį — ir nė vienos nepaleidau.
Auditorija, kuri klausia
Pirmas dalykas, kurį pamačiau įėjęs — aktyvi, iškart klausianti, besidominti auditorija. Daugumą sudarė moterys, buvo ir keletas vyrų, bet visi be išimties — labai dalykiški, su konkrečiais, taikliais klausimais. Tokia auditorija lektoriui yra dovana: nereikia traukti atsakymų iš tylos, reikia tik spėti.
Turiu pripažinti — nemažai klausimų laukiau apie elgesio valdymą, nors tai nebuvo pagrindinė mūsų tema. Ir jie atėjo. Atsakinėjau, nes puikiai suprantu, kad pradedančiajam svarbu žinoti: net ir tas situacijas galima išspręsti. Greitų sprendimų čia nėra, ir aš to neslėpiau, bet pati žinia, kad išeitis egzistuoja, jau nuima dalį baimės.
Antra tema, kuri juos akivaizdžiai jaudino — mokytojų tarpusavio santykiai. Jie jau buvo girdėję, kad mokykloje daug kas priklauso nuo kolektyvo, ir turiu pripažinti: mikroklimatas bei profesinis bendravimas šiandien nėra stiprioji mokyklos pusė. Nuo pat pradžių akcentavau — savo kolegas reikia saugoti, nes prarasti juos labai lengva. Geras santykis mokytojų kambaryje kartais išgelbsti daugiau nei tobulas pamokos planas.
Namų darbai ir labai pažįstama reakcija
Smagiausia detalė laukė pabaigoje. Kai daviau namų darbus, pamačiau pas suaugusius studentus tą pačią tipišką reakciją, kokią matau pas mokinius — tą lengvą atodūsį „na štai...". Ir aš jiems atvirai pasakiau: namų darbai yra geriausia proga augti. Daviau šešias skirtingas užduotis, iš kurių jie patys pasirinks, kas ir kaip vyks — nuo filmo „Mirusių poetų draugija" peržiūros iki pokalbio su patyrusiu mokytoju.
Išėjau su labai geru jausmu. Sutikau žmones, kurie pasirinko šitą darbą, dar iki galo nesuprasdami, kas jų laukia — ir pamačiau, kad mano atsakymai jiems tinka, jiems padeda. Stengiausi būti konkretus, paremiantis, metodiškas ir kartu žaismingas. Man svarbu, kad pedagogikos žaismingumas išliktų — be jo profesija sausėja.
Kelias tęsiasi
Didžiąją dienos dalį skyriau praktinėms mintims: kaip pasiruošti, kaip pradėti pirmąsias savaites, kokius dokumentus laikyti po ranka, kaip nepamesti savęs tarp pamokų ir ataskaitų. O kaip iš tikrųjų atrodo kasdienė pamoka — apie tai kalbėsime jau kitą kartą, klasės valdymo susitikime.
Jie dar per vasarą tobulės ir augs. Rudeniop pasimatysime vėl — ir tada imsimės klasės valdymo.
Ačiū Editai už tarpininkavimą, lydėjimą per visą procesą ir pasitikėjimą patikint man pradedančių Vilniaus mokyklų mokytojų auditoriją.