Į Uteną grįžau vėl — ir, tiesą sakant, jau nebesuskaičiuočiau, kelintą kartą. Vasaros vakaras, mokslo metai baigėsi, kiemai šaukia ilsėtis — o salė vis tiek pilna. Apie trečdalis veidų buvo nauji, bet didesnė dalis žmonių jau žino, kas aš esu ir kaip kalbu. Ir vis dėlto jie nusprendė šį vakarą atiduoti ne poilsiui, o augimui. Tai kaskart mane pajudina.
Susirinkome su mamomis ir vienu tėčiu — taip dažniausiai ir nutinka, šįkart turėjome vieną drąsų tėtį. Kalbėjomės apie paprastą, bet didžiulį dalyką: kaip mums būti, suprasti ir bendrauti su paaugliu. Nuo pat pradžių mamos buvo nusiteikusios klausti, dalintis ir pasakoti savo istorijas — o kai auditorija atsiveria, vakaras pasidaro gyvas.
Ilgiausiai užtrukome ties viena tema: kuo mūsų pačių paauglystė skyrėsi nuo dabartinės. Ir nusijuokėme, garsiai pripažindami nepatogią tiesą — šėlsmo, klaidų ir nuodėmių mes patys turbūt pridarėme net daugiau nei dabartiniai paaugliai. Tik mūsų vaikai šiandien kur kas labiau pririšti prie lovos, prie namų komforto ir prie telefono ekrano. Todėl ir tėvų klausimas pasikeitė: nebe „kaip juos apsaugoti“, o „kaip juos pakviesti į gyvenimą“. Tai man atrodo viena svarbiausių šių laikų pamokų tėvams.
Kalbėjome ir apie tai, kad mamos turi savotišką dovaną — vos pradėjusios kalbinti vaiką, jos dažnai jį ir prakalbina. Bet ne viena mama paminėjo skaudų dalyką: su tėčiais būna sunkiau. Kai kurie ne tik neprakalbina, bet ir nelabai nori bandyti. Salėje pakibo jautrus klausimas apie tėtį, kuris nenori — ir kartu pats prisipažįsta neturįs gero ryšio su vaiku. Aš nenoriu čia nieko smerkti. Tai ne kaltė, kurią reikia įvardyti, o žaizda, kurią verta suprasti: dažnai tas „nenoriu“ slepia „nemoku“ arba „bijau, kad jau per vėlu“.
Palietėme ir dar vieną tiesą, kuri daug ką paaiškina: paaugliai linkę suaugusius „nurašyti“. Tai skaudu, bet tai nėra asmeninė tėvų nesėkmė — tai procesas, keliaujantis iš kartos į kartą. Mes patys kažkada lygiai taip pat nurašėme savo tėvus, o paskui, suaugę, daug ką permąstėme iš naujo. Žinojimas, kad tai laikina banga, o ne nuosprendis, tėvams palengvina kvėpavimą.
Ačiū Utenos bendruomeniniams šeimos namams ir ypač Kamilei už organizavimą bei šilumą. Dabar visi išsiskirstome į vasarą, bet labai tikėtina, kad rudenį ar žiemą vėl susitiksime. Man tai didelis pasitikėjimo ženklas: per pastaruosius dvylika mėnesių Utenoje viešėjau bene šešis ar septynis kartus, ir auditorija nemažėjo — žmonės grįžta, nes mato, kad iš to yra naudos. O kai matau tuos pačius veidus ir naujus greta jų, žinau, kad darome teisingą darbą. Iki rudens, Utena.