Kada paskutinį kartą jautėtės patekę į tą pačią, bet visiškai kitokią vietą? Štai taip jaučiausi pirmadienį, gegužės 19-ąją, kai antrą kartą pravėriau Tauralaukio progimnazijos duris. Tik šįkart durys buvo visai kitos – naujutėlės, blizgančios ir kvepėjo tuo neapsakomu "mes čia dar nepripratome" aromatu. Po dvejų metų planavimo ir darbų progimnazija pagaliau įsikūrė naujose patalpose šalia Klaipėdos universiteto botanikos sodo.
Architektūriškai naujoji mokykla – tikras stebuklas. Vidinis holas tiesiog gniaužia kvapą: erdvus, įdomus, tinkamas renginiams ir parodoms. Visa mokykla suprojektuota apskritimu, tarsi simbolizuodama nesibaigiantį mokymosi ratą (arba tai, kad kai kurios problemos vis grįžta į tą patį tašką?). Antrame aukšte įrengtos klasės su triukšmą sugeriančiomis sienelėmis – tarytum kas nors būtų numatęs, kad pokalbiai apie mikroklimatą bus garsūs.
Ypač įspūdingas stogas, padengtas gyva šilokų danga – ekologiška ir estetiškai žavu. Čia mokykla tarsi sako: "Mes rūpinamės aplinka, o kaip sekasi rūpintis vieni kitais?" Naujosios patalpos suprojektuotos taip, kad viskas matytųsi vienoje vietoje – gal tai paskatins ir skaidresnę vidinę komunikaciją?
Su kolektyvu susitikome aptarti mikroklimatą ir tarpusavio santykius. Įdomu tai, kad persikėlimas į naujas, erdvesnes patalpas kolektyvą padidino, bet, pasirodo, didesnis plotas automatiškai nereiškia daugiau erdvės bendravimui. Kaip sakoma, galima nupirkti naujus namus, bet ne naują atmosferą juose.
Kolektyvas atvirai pripažino, kad per mažai susitinka ir bendrauja. Ir nesunkiai įvardija to priežastis - didelis krūvis, budėjimai per pertraukas… Tačiau džiugu, kad drįsta kalbėti ir nepatogias temas - apie "grupeles" ir "kai kurių mokytojų galimą susireikšminimą" (visi žinome, kas tie "kai kurie", bet mandagiai neįvardijame, tiesa?).
Mokyklose ne kartą pastebiu paslėptą viltį, kad kažkas išorinis (direktorė ar, dar geriau, koks nors praskriejantis psichologas) magiškai išspręs santykių problemas. Taip, aišku, atvažiuos stebukladarys, pamos lazdele, ir visi staiga supras, kad Marytė iš matematikos katedros nėra tokia jau baisi, o Algytė iš istorijos kabineto iš tiesų turi gerų idėjų. Nepaisant visko, reikia pagirti Tauralaukio progimnaziją už drąsą – ne tik persikraustyti į naujus namus, bet ir pradėti kalbėti apie tai, kas svarbu ir nebūtinai nemalonu. Galbūt nauja aplinka vis dėlto įkvėps naujų santykių kūrimui? Juk išmokti būti kartu profesionaliai nėra paprasta, reikia sąmoningų pastangų – lygiai taip pat, kaip pripažinti, kad naujas stogas neišsprendžia senų “skylių” bendravime.
Nenoriu spekuliuoti, bet esu tikras, kad mano Mokyklos Nr. 13 direktorė Gintarė Auklėtienė šioje situacijoje primintų: "Kolektyvas – tai ne pastatas, o tai, ką sukuriame kartu kasdien. Augame kartu, net jei kartais tenka augti skausmingai."
Dar kartą ačiū direktorei Rimai už pasitikėjimą, kolektyvui už aktyvų dalyvavimą ir priėmimą.
