Tauragės mokyklų mokytojai antrajį kartą rinkosi į „Atspari mokykla" seminarą — ir šį kartą jau be įvadinių komplimentų. Jie žinojo, į ką ateina. Tai daug pasako.
Kai programa trunka visą dieną, o mokytojų kasdienis gyvenimas ir be to pilnas reikalavimų, pačios pirmosios minutės atskleidžia, ar pirmas susitikimas paliko kokį pėdsaką. Šį kartą — paliko. Visi dalyviai grįžo.
Sutartis prieš receptą
Diena prasidėjo ne nuo skaidrių. Prasidėjo nuo sutarties.
Kiekvienas dalyvis gavo popieriaus lapą ir užduotį: pasirašyti su savimi sutartį — su konkrečiais įsipareigojimais, ne gerais ketinimais. O tada — grupelėse aptarti, už kurių punktų pažeidimą jie būtų pasiryžę mokėti pinigus, jei kas nors juos kontroliuotų.
Klausimas atskleidžia daugiau nei bet koks testas. Nes jis atskiria tai, kas deklaruojama, nuo to, kas iš tikrųjų svarbu. Diskusijų buvo daug.
„Man vienodai" — kaip išgyvenimo strategija
Vėliau buvo vinjetė. Tai pratimas, kuriame vienas savanoris atsistoja centre, o aplink jį susirenka kolegos su vaidmenimis: nepatenkinta mama, direktoriaus žinutė, abejingas mokinys, vidinė kritikė iš nugaros.
Visi ima kalbėti vienu metu. Intensyvumas didėja.
Šį kartą savanore sutiko tapti mokytoja, kuri vėliau papasakojo, ką pergyveno: kad norint išgyventi profesiją, ji išmokusi išjungti jautrumą ir įjungti režimą man vienodai. Kartais ji yra kovotoja. Kartais — tiesiog nori pasitraukti.
Salėje nutilo. Paskui — kelios frazės - Atpažįstu.
Nutiko tai, ko negali suplanuoti: grupė suprato, kad tai, ką jie laikė asmeniniu silpnumu, iš tikrųjų yra išgyvenimo modelis. Kad stresas įveikiamas ne per jautrumą, o per jo išjungimą — ir tai turi savo kainą.
Kūnas žino greičiau nei galva
Antrojoje dienos dalyje teorija tapo kūnu.
Progresyvinė raumenų relaksacija. Kvėpavimo pratimai. O paskui — šokis. Pradžioje sutiktas atsargiai, kaip beveik visada. Bet šokis yra vienas greičiausių būdų išleisti sukauptą įtampą — ir kai grupė pajunta, kad tai veikia, atsargumas išnyksta.
Iš AhaSlides apklausos žinome, ką šios grupės mokytojus labiausiai užveda kovai ar pasitraukimui: administracijos sprendimų neapibrėžtumas, tėvų kišimasis, piktybiškumas, savikritika. Ir tai, ko dažnai nepaminima garsiai — vidinė mintis aš nepakankamai gera.
Visi šie trigeriai yra tikri. Bet kūnas į juos reaguoja vienodai — nepaisant to, ar grėsmė ateina iš išorės, ar iš vidaus.
Namų darbas su terminu
Diena baigėsi konkrečiu užsakymu: kiekvieną dieną iki kito susitikimo — arba perėjimo ritualas grįžtant namo, arba vienas mažas įtampos mažinimo pratimas. Ne sistema. Ne tobulas planas. Vienas dalykas, pakartotas kasdien.
Po seminaro Evaldas dar šnektelėjo su Šaltinio progimnazijos administracija. Pokalbis nukrypo ten, kur dabar nukrypsta daugelis pokalbių apie mokyklą Lietuvoje — į Alytų, į besivystantį konfliktą tarp mokytojų bendruomenės, administracijos ir miesto savivaldybės. Viena iš prieitų išvadų: net jeigu švietimo situacijos perspektyva darosi neaiški — o ji darosi — mokytis išbūti kiekvieną dieną yra ne paguoda. Tai vienintelė strategija, kuri veikia nepriklausomai nuo to, kas nutiks.