Tarptautinė mokytojų diena – šventė kaip dar vienas pirmadienis

Sveiki, bičiuliai. Šiandien – spalio 5-oji, sekmadienis. Tarptautinė mokytojų diena. Ir aš žinau, ką dabar galvojate. „O, puiku, dar viena proga „padėkoti mokytojams" socialiniuose tinkluose, įkelti gėlių nuotrauką su hashtagu ir... grįžti prie sekmadienio ruošimosi pirmadieniui."

Skamba ciniškai? Galbūt. Bet šiandien nenoriu rašyti dar vieno „ačiū už jūsų darbą" teksto. Nenoriu kartoti, kokia svarbi yra mokytojiška misija (nors ji tikrai svarbi). Šiandien noriu sustoti ir pakalbėti apie tai, kas tikrai vyksta už tų gražių sveikinimu kortelių – apie nuovargį, apie prasmės paieškas ir apie tai, kaip mes visi kartu klaidžiojame šiame keistame švietime.

Nuovargis, kurio nematome

Mokytojų diena. Skamba šventiškai. Bet kai esi mokytojas, ši diena dažnai jaučiasi kaip... dar viena diena. Tik su didesniu spaudimu būti dėkingam už savo profesiją. „Turėčiau džiaugtis, juk man padėkojo! Kodėl tada jaučiuosi taip tuščiai?"

Perfekcionizmas pedagoginėje praktikoje dažnai susijęs su didesniu profesiniu perdegimu, o mokytojų psichologinis saugumas tiesiogiai veikia mokinių mokymosi patirtį. Bet kas kalba apie tai per mokytojų dieną? Kas duoda leidimą būti pavargusiam, abejojančiam, netgi... nebegalinčiam?

Mes gyvename laikais, kai mokytojas turi ne tik mokyti, bet ir būti psichologu, socialinių tinklų žvaigžde, technologijų ekspertu, tėvų tarpininku ir dar 27 kitų dalykų. O paskui, sekmadienio vakarą, sėdėti prie kompiuterio ir ruošti pamokas pirmadieniui. Nes gyvenimas nesibaigė – rytoj vėl prasideda.

Ateitis, kurios neregime

Štai paradoksas: mes ruošiame vaikus ateičiai, kurios patys nesuprantame. Mes mokome profesijų, kurios galbūt nebeegzistuos. Mes įkvepiame svajoti, kai patys nežinome, ar tos svajonės dar bus aktualios.

Ir dar blogiau – mes tai darome vartotojiškumo amžiuje. Kur sėkmė matuojama Instagram sekėjais. Kur žinios vertinamos tik tiek, kiek jos „naudingas" egzaminui. Kur ugdymas virto paslauga, o mokytojas – paslaugų teikėju, kuris „turi" patenkinti „klientą".

Kaip čia išlikti? Kaip čia rasti prasmę, kai visa sistema tarsi sako: „Greičiau, efektyviau, rezultatyviau!" – bet niekas neklausia „kam?" ir „kodėl?"

Paslėpta išmintis – galbūt ji ir yra atsakymas

Bet žinote, kas įdomu? Klaidas pripažįstantys žmonės darbo aplinkoje skatina psichologinį saugumą komandoje. Galbūt būtent tai – ne sėkmės istorijos, o klaidos, abejonės, nuovargis – ir yra tikroji dovana, kurią mokytojai gali duoti pasauliui?

Galbūt vaikams reikia ne mokytojų, kurie turi visus atsakymus, o mokytojų, kurie drįsta sakyti „nežinau". Kurie parodo, kad nuovargis nėra silpnybė. Kad abejoti – normalu. Kad ieškoti prasmės – ne prabanga, o būtinybė.

Mokyklos Nr. 13 direktė Gintarė Auklėtienė kartą pasakė man (greičiausiai kavos pertraukos metu, nes oficialiai to tikrai nesakytų): „Evaldai, geriausias dalykas, kurį galiu duoti mokiniams, – ne idealaus pedagogo vaizdas, o drąsa būti žmogumi. Su klaidomis. Su nuovargiu. Bet vis tiek ateinančiu rytoj."

Sekmadienis ir pirmadienis

Taip, šiandien sekmadienis. Rytoj – pirmadienis. Ir daugelis mokytojų šią akimirką sėdi prie kompiuterių, ruošdami pamokas, tikrina darbus, planuoja savaitę. Ne todėl, kad nenori poilsio. O todėl, kad sistema taip sukurta.

Bet galbūt būtent čia ir slypi paslėpta išmintis? Galbūt tikroji mokytojų dovana – ne gebėjimas viską išmanyt, o gebėjimas vis tiek keltis, net kai sunku? Ir perduoti šį gebėjimą vaikams? Negalime išspręsti visų švietimo problemų. Bet galime parodyti, kaip atrodo žmogus, kuris nežino atsakymo, bet vis tiek ieško. Kuris pavargęs, bet vis tiek rūpinasi. Kuris abejoja, bet vis tiek tiki.

Tarptautinė mokytojų diena. Skamba didingai. Bet galbūt tikroji šventė turėtų būti kitokia? Ne viena diena per metus su sveikinimu kortelėmis. O kiekviena diena, kai drįsti būti tikras. Kai leidžiame sau pavargti. Kai pripažįstame, kad nežinome. Ir kai vis tiek einame į priekį.

Nes galbūt būtent tai – ne tobulumas, o ryžtas nepasimesti kelyje – ir yra didžiausia pamoka, kurią galime perduoti.

Nuoširdžiai, su šiek tiek liūdesio ir daug vilties,

Evaldas Mopsis