Trečiadienį Kėdainiuose nutiko neįprastas reiškinys – suaugę žmonės savo noru apsimetė paaugliais, ir niekas dėl to nesiėmė jokių veiksmų. Ne, tai nebuvo masinis apsėdimas ar Kvartaliuko keistuolių išvyka – tai buvo dar vienas mano vizitas Kėdainių pagalbos šeimai centre, kur socialiniai darbuotojai mokėsi bendrauti su tais mįslingomis būtybėmis, kurias vadiname paaugliais.
Prieš dvi savaites ten pat tyrinėjome paauglių pasitikėjimo savimi temą, o šį kartą ėmėmės gal dar didesnio galvos skausmo – kaip išmokti su jais susikalbėti. Juk paauglio kalbą išversti į suaugusiųjų kalbą kartais reikia ne mažiau pastangų nei išsiaiškinti, ką sako begemotai po vandeniu.
Pirmoji užduotis buvo tikras žinių testas: kiek socialiniai darbuotojai išmano šiuolaikinį paauglių žargoną? Rizz, skibidi, cringe, chebra – šie žodžiai skriejo ore kaip kriptografiniai kodai. Stebėjau, kaip dalyviai bandė suprasti šias paslaptingas sąvokas, ir galvojau, ar taip jaučiasi archeologai, bandantys iššifruoti senovės civilizacijų rašmenis. Tyrimas rodo, kad suaugusieji, kurie bent minimaliai susipažįsta su jaunimo kultūra, užmezga daug efektyvesnį ryšį su paaugliais (Journal of Youth Studies, 2023). Ypač įdomu buvo stebėti, kaip socialiniai darbuotojai įsijautė į antrąją užduotį – vaidinti sarkazmo kupinus paauglius. Kažkodėl kai kuriems tai sekėsi taip natūraliai, kad pradėjau nerimauti, ar neišlaisvinom kažko, ką reikėjo laikyti užrakintą. Visi žinome, kad vaidmenų žaidimai yra efektyvi terapinė priemonė, bet ar esame pasiruošę tam, kas nutinka, kai 45-erių socialinė darbuotoja staiga pradeda kalbėti kaip 15-metė ir vartoti žodį "cringe" kas antrame sakinyje? Paauglystės socialinio elgesio modeliavimas suaugusiųjų mokymosi aplinkoje stiprina empatijos gebėjimus ir gerina konflikto valdymo įgūdžius, kaip teigia naujausios studijos (Educational Psychology Review, 2024).
Labiausiai mane nustebino ne tai, kaip gerai suaugusieji imitavo paauglius, o tai, kaip sunku jiems buvo atsakyti "tokiems paaugliams". Staiga paaiškėjo, kad lengviau išmokti kinų kalbą nei rasti bendrą kalbą su paaugliu, kuris apsisprendęs nekomunikuoti. Tačiau būtent čia ir slypi visa esmė – paauglių komunikacijos sunkumai dažnai yra ne tik kalbos, bet ir jausmų, tapatybės ir pripažinimo troškimo išraiška.
Taip pat noriu dėkingumą Kristinai už organizavimą ir vadovei Sandrai už pasitikėjimą. Tik įdomu, ar po tokių mokymų socialiniai darbuotojai grįžta namo ir bando naujus žodžius su savo šeimos nariais? Įsivaizduoju, kaip vyras klausia, kas vakarienei, o ji atsako: "Necringe'ink manęs su tokiais basic klausimais!"
Mokyklos Nr. 13 psichologas Evaldas Mopsis tikrai žinotų, ką pasakyti – jis greičiausiai pasitelktų savo garsiąją "veidrodžio techniką", kuri paauglių tarpe sukelia maišytus jausmus tarp "gal jis čia tyčiojasi?" ir "o velnias, jis mane suprato!". Bet tai jau kita istorija iš Mopsiškio pasaulio...