Rytas prasidėjo nuo saulės ir Vilniaus senamiesčio. Universiteto g. 3 — seniausi VU rūmai, ir jau vien kelias iki jų nustato tam tikrą nuotaiką. Žinai, kad eini ne į eilinius mokymus.
Lietuvos psichologų sąjungos ir VU Filosofijos fakulteto mokslinė ir praktinė konferencija „Mokyklos psichologas ir mokytojas: mokinio gerovės link" — jau penkioliktoji iš eilės. Būti jos dalimi man yra garbė. O šiemet — ypač, nes teko ne tik dalyvauti, bet ir vesti kūrybines dirbtuves.
Kai žvelgi platesniu kampu
Konferencija truko nuo ryto iki vakaro ir buvo apie tai, kas man tikrai aktualu: mano profesijos žmonės susirenka vienoje vietoje ir ieško atsakymų, kaip pagerinti savo profesinę kasdienybę.
Smagu buvo išgirsti užsienio svečių pranešimus. Prof. Maria Cristina Matteucci iš Bolonijos universiteto — vieno seniausių pasaulyje — kalbėjo apie mokyklos psichologus kaip esminę mokytojų gerovės grandį daugiapakopėje perspektyvoje. Prof. Ana Maria Cazan iš Brašovo Transilvanijos universiteto (Rumunija) pristatė tyrimus apie mokytojų gerovę kaip pamatinį veiksnį, lemiantį mokinių prisitaikymą, įsitraukimą ir karjeros siekius. Abi pranešėjos personaliai tyrinėja mokytojų ir mokyklos psichologų būsenas: kaip vienas pagerėjimas lemia kitus, kur matosi problemos.
Doc. dr. Aurelija Stelmokienė ir dr. Giedrė Genevičiūtė-Janonė iš Vytauto Didžiojo universiteto kalbėjo apie mokytojų psichologinės gerovės architektūrą — kiek svarbu visą laiką stebėti, kad mokytojai ne tik ugdytų, bet ir patys augtų socialines bei emocines kompetencijas. O prof. Loreta Bukšnytė-Marmienė (VDU) maloniai sužavėjo — kaip rūpestinga mama pabandė detaliai paaiškinti, kiek daug faktorių vis dėlto lemia mokytojų gerovę ir ilgesį darbe.
Diskusija: ar mes kalbėsime už save?
Paskui buvo panelinė diskusija, kurią moderavo dr. Agnė Laskytė. Turiu pripažinti — Lietuvos mokyklų psichologai sunkiai save išreiškia. Mes kartais per daug atiduodame iniciatyvą kitiems — leidžiame apie mūsų darbo kokybės kriterijus kalbėti tiems, kurie nebūtinai yra „mūsiškiai". Buvo ir mokyklos direktorius, ir Vilniaus miesto atstovai — jie galbūt net daugiau papasakojo apie psichologo darbą negu mes patys, psichologai. Tai pastebėjimas, ne priekaištas: turime vis daugiau perimti iniciatyvos ir rasti drąsos kalbėti už save apie savo darbą.
Senato salė ir devyni nesaugumai
O tada atėjo mano dirbtuvių laikas. Ir turiu pasidalinti — aš gavau, nu, ypatingai garbingą erdvę: VU Senato salė. Net pradžioje paprašiau, kad mane nufotografuotų įvairiais rakursais, nes tokios akimirkos nenutinka kasdien ir norėjau įsiminti ilgam.
Dirbtuvės „Mokytojų saugumas: misija (ne)įmanoma?" buvo apie devynias nesaugumo formas, kurias patiria mokytojai — nuo smurto iš mokinių iki emocinio perdegimo, nuo nerealių reikalavimų iki profesijos nuvertinimo. Bandžiau temą pateikti ne tiek lengvai, kiek sužadinančiai: kad suprastume — apie tai galime ir turime kalbėti atvirai ir saugiai, net jei (ypač jei) patys jaučiamės nesaugūs.
Labai smagu, kad dalyviai aktyviai jungėsi, dalinosi savo įžvalgomis ir patirtimis. Kalbėti apie nesaugumą tarp žmonių, kurių nelabai pažįsti, nėra lengva — ypač akademinėje aplinkoje. Bet tos pusantros valandos labai greit prabėgo. Pamačiau, kiek žmonių nešiojasi istorijų, kurios yra skausmingos. Mūsų tikslas — kad jos taptų ne tik skausmingos, bet ir pamokančios.
Dirbtinis intelektas ir paskutiniai žodžiai
Paskutinis konferencijos pranešimas — Marius Seniucas, VU Matematikos ir informatikos fakulteto studentas, kalbėjo apie tai, kaip dirbtinis intelektas pakeičia mokytojo ir mokinio bendravimą ir santykius. Visi jaučiam, kad jis ateina. Vieni iš principo sako — nenaudos, kiti ieško patvirtinimo, kad jis kelia daugiau pavojų. Turiu pripažinti: dirbtinis intelektas jau tapo mano asmeninio kasdienio gyvenimo dalimi ir greičiausiai taps visų. Turime išmokti jį priimti — matyti ir pliusus, ir minusus.
Pabaigos diskusijoje pasakiau gal ir pesimistiškiau, bet, tikiuosi, motyvuojančiai. Minėjau vienišumą, kartais trafaretines frazes, kai žmonės į psichologus žiūri kaip į kažką labai formalų. Ir gal net kas nuo karto pasireiškiančią aroganciją — lyg iš dangaus kalbėtum apie kito gyvenimą. Aš, tai matydamas, vis ieškau: kaip mes, turėdami geriausius metodus augti ir kitus auginti, netaptume vadinamaisiais savininkais, karaliais, kurie lyg palaimą dalina žinias?
Mokėjimas išlikti žmogumi turint psichologo profesiją gali būti vienas iš didžiausių mūsų iššūkių.
Jokiu būdu nenoriu nuvertinti savo kolegų — ypač mokyklų psichologų, kurie daro neįtikėtiną darbą. Bet jei nerūpėtų — nesakyčiau, ką galvoju.
Dar kartą ačiū LPS Edukacinės psichologijos sekcijai už šią — jau penkioliktąją — konferenciją. Ir ypač Žydrei Arlauskaitei už pakvietimą ir visą koordinavimą.
Konferencija „Mokyklos psichologas ir mokytojas: mokinio gerovės link", 2026 m. kovo 13 d., Vilniaus universitetas. EuroPsy akredituotas renginys. Organizatoriai: Lietuvos psichologų sąjunga ir VU Filosofijos fakultetas.
