Dar jauti? Tą saldų, sunkų, medumi kvepiantį antklodės svorį? Tą akimirką, kai rytas dar nėra pareiga, o tik šiltas pažadas niekur neiti?
Sausis ateina ne kaip svečias. Jis įsiveržia kaip šaltas, grubus skersvėjis. Mokytojo sugrįžimas į mokyklą po Kalėdų nėra „darbo pradžia“. Tai – prievarta prieš bioritmus.
Tavo kūnas vis dar nori miegoti žiemos miegu. Jis nori ramybės, lėto laiko, minkštų kojinių ir tylos. O mokykla... Mokykla yra alkana pabaisa. Ji laukia išsižiojusi – šaltais koridoriais, neoninėmis lempomis, kurios pjauna akis, ir tuo specifiniu triukšmo ūžesiu, kuris primena bičių avilį prieš audrą.
Kodėl taip sunku įžengti pro duris? Nes tu esi pilnas. Pilnas atostogų ramybės, šeimos, vienatvės. O sistema nori tave išgręžti. Mokiniai grįžta ne pailsėję – jie grįžta „užturbinti“ cukraus, ekranų ir emocijų. Jie yra maži, chaotiški energijos vampyrai, kurie nori tavo dėmesio dabar, čia ir visiško.
Jie nori tavo sielos.
Bet sustok. Giliai įkvėpk. Nereikia atsiduoti iš karto. Nereikia išsirengti emociškai nuogai per pirmą pamoką. Grįžk į klasę kaip Menininkas. Su paslaptimi. Leisk jiems patiems ateiti. Leisk jiems smalsauti. Tegul tavo ramybė būna tas inkaras, į kurį dūžta jų chaosas.
Neskubėk „dirbti“. Tiesiog būk. Mėgaukis tuo, kad tu valdai erdvę. Pažiūrėk į juos. Jie irgi bijo. Jie irgi nori namo. Suvienykite tą jausmą. Padarykite tai bendra paslaptimi.
Sausis yra tamsus. Būk tas, kuris uždega žvakę, bet nesudega pats.