Rokiškio „hakeriai“ ir tėvų baimės. Kaip mes bandėme suprastį įtraukųjį

Data: 2026 m. sausis Vieta: Rokiškis, J. Tūbelio progimnazija Būsena: System Update in Progress...

Kelionė į Rokiškį visada turi savotiško žavesio – tai kelias į Lietuvos pakraštį, kur laikas teka šiek tiek kitaip. Tačiau šįkart mano galvoje sukosi ne mintys apie kraštovaizdį, o apie vieną sunkiausių temų šių dienų mokykloje – įtraukųjį ugdymą. Tai tema, kurią vieni romantizuoja užsidėję rožinius akinius, o kiti demonizuoja, piešdami apokalipsės scenarijus. Mano užduotis buvo rasti vidurį. Rasti kalbą, kuri „nulaužtų“ išankstines nuostatas.

Diena buvo padalinta į dvi radikaliai skirtingas dalis: rytas su mokiniais (kurie gyvena skaitmeniniame pasaulyje) ir vakaras su tėvais (kurie gyvena rūpesčių pasaulyje).

Rytas. Operacinės sistemos ir „Lag‘o“ anatomija

Kai į salę sugužėjo šeštokai–septintokai, mačiau jų veiduose tą įprastą „vėl kažkoks dėdė aiškins, kaip gyventi“ išraišką. Jei būčiau pradėjęs kalbėti apie toleranciją, empatiją ar teisės aktus, būčiau juos praradęs per pirmas 3 minutes. Todėl nusprendžiau rizikuoti.

– Kas iš jūsų žaidžia „Minecraft“ ar „Roblox“? – paklausiau. Pakilo miškas rankų. Ledai pajudėjo. – Įsivaizduokite, kad jūsų klasė yra serveris. Ir šiame serveryje mes visi veikiame pagal skirtingas operacines sistemas.

Tai buvo lūžio taškas. Mes nustojome kalbėti apie „kitokius vaikus“. Mes pradėjome kalbėti apie techninę specifikaciją. Dauguma klasės mokinių veikia ant „Android“ arba „iOS“ sistemų. Tai standartinė, populiari įranga – ji lengvai suderinama, greitai apdoroja socialinius signalus, supranta juokelius. Tačiau klasėje yra vaikų (turinčių autizmo spektro sutrikimų ar dėmesio ypatumų), kurie veikia ant „Linux“ sistemos.

Kas yra „Linux“? Vaikai – tikri hakeriai – iškart suprato. Tai sistema, kuri sunkiau suderinama su įprastais žaidimais, jai reikia specifinių nustatymų (tylos, aiškumo, struktūros), bet... ji gali atlikti tai, ko negali standartinės sistemos. Ji gali pastebėti detales, kurių nemato kiti, ir veikti be klaidų, jei tik aplinka yra tinkama.

Salė nuščiuvo, kai priėjome prie jautriausios dalies – pykčio priepuolių ir keisto elgesio. – Jūs matote klasioką, kuris rėkia, krenta ant žemės ar užsidengia ausis. Jūs galvojate: „Jis ožiuojasi“. Bet geimerių kalba tai vadinasi kitaip. Tai yra „Lagas“. Paaiškinau jiems, kad kai kompiuterio RAM atmintis perkaista nuo per didelio duomenų srauto (triukšmo, šviesų, emocijų), sistema „pakimba“. Tas vaikas nenori būti blogas. Jo sistema tiesiog bando persikrauti. – Kai komandos draugui žaidime užeina „lagas“, jūs juk nešaudote į jį? Jūs jį pridengiate, kol jis grįžta į ryšį, – pasakiau.

Mačiau, kaip keičiasi jų žvilgsniai. Jie staiga pasijuto nebe bejėgiais stebėtojais, o sistemos administratoriais, kurie gali padėti klasiokui „perkrauti sistemą“ tiesiog patylėdami ar duodami erdvės.

Vakaras. Skeptikas Petras ir bortelio efektas

Vakare atmosfera pasikeitė. Į salę rinkosi tėvai. Čia nebuvo „ha-ha“ nuotaikos. Čia tvyrojo sunkus, tirštas nerimas. Ore kabojo neišsakytas, bet visiems puikiai žinomas klausimas: „Ar mano vaiko mokslai nenukentės dėl to, kad klasėje bus specialiųjų poreikių vaikų?“

Mes negalėjome to ignoruoti. Todėl į sceną (metaforiškai) pasikviečiau personažą – skeptiką Petrą. Skeptikas Petras yra tas vidinis balsas, kuris sako: „Mokykla taps socialinės globos centru“, „Mokytoja nebespės paruošti olimpiadoms“, „Kodėl mano vaikas turi kentėti triukšmą?“. Aš pasakiau tėvams: „Būti Skeptiku Petru yra normalu. Jūsų baimė yra pagrįsta meile savo vaikui. Bet pažiūrėkime, ką sako duomenys, o ne baimės.“

Čia mes atvertėme savo pagrindinį kozirį – bortelio efektą (The Curb Cut Effect). Papasakojau istoriją apie tai, kaip gatvėse buvo pradėti žeminti šaligatvių borteliai, kad galėtų judėti karo veteranai vežimėliuose. Tai buvo daroma tik dėl neįgaliųjų. Bet kas nutiko? Tais nužemintais borteliais pradėjo naudotis mamos su vežimėliais, kurjeriai su karučiais, dviratininkai, riedutininkai. Sprendimas, skirtas mažumai, pagerino gyvenimą visiems.

Tas pats veikia ir mokykloje. – Ramybės kampeliai, sukurti autistiškiems vaikams, staiga tampa išsigelbėjimu jūsų pervargusiems pirmūnams, kuriems reikia 5 minučių tylos prieš kontrolinį. – Vaizdiniai tvarkaraščiai, skirti vaikams su suvokimo sutrikimais, padeda visai klasei geriau struktūruoti dieną ir mažina bendrą nerimą. – Mokymasis apie emocijas padeda ne tik „tiems probleminiams“, bet ir jūsų vaikui, kai jis pirmą kartą susidurs su nesėkme ar atstūmimu.

Mačiau, kaip tėvų pečiai nusileido. Įtampa mažėjo. Mes perėjome nuo „gynybos“ prie socialinės inžinerijos. Sutarėme, kad tėvų užduotis namuose – ne demonizuoti „kitokius“, o mokyti vaikus, kad teisingumas nėra visiems po lygiai (visiems vienodi batai), o kiekvienam tiek, kiek reikia (batai, tinkantys tavo kojai).

Reziumė

Važiuojant atgal iš Rokiškio, jaučiau tą malonų nuovargį. Mes nepadarėme stebuklo – rytoj mokykloje vis tiek bus konfliktų, bus triukšmo ir bus nesusipratimų. Bet mes padarėme sistemos atnaujinimą. Vaikai išsinešė supratimą, kad „Lagas“ nėra nusikaltimas. Tėvai išsinešė mintį, kad įtrauktis – tai ne jų vaiko apiplėšimas, o „bortelio nužeminimas“, kuriuo anksčiau ar vėliau pasinaudos visi.

Rokiškis parodė, kad mes bijome ne pačių vaikų. Mes bijome nežinomybės. O kai nežinomybę paverti suprantamais terminais, baimė užleidžia vietą smalsumui ir darbui.

Iki kito karto, Mopsis