Penktame aukšte, kur miegas nugali viską

Solidūs Žemės ūkio akademijos rūmai Kaune, penktasis aukštas, ir būrys jaunuolių iš viso Kauno rajono — Babtų, Vilkijos, Rokų, Karmėlavos, Akademijos ir dar penkių ar šešių mažų miestelių. Juos visus čia suvedė projektas „Jaunasis pedagogas", kurį organizuoja Kauno rajono švietimo centras ir Rasa (Rasa Sasnauskienė), kuri tą dieną buvo ir šeimininkė, ir siela, ir logistikė viename asmenyje. Keturiasdešimt su viršum moksleivių. Vyresniųjų klasių. Visi jie — žmonės, kurie bent kažkiek svarsto mintį susieti savo ateitį su pedagogika. Lietuvoje, kur jaunų mokytojų trūkumas jau seniai nebėra naujiena, o tiesiog kasdienybė, tokia grupė atrodo kaip mažas stebuklas. Pradėjome dešimtą ryto. Ir pirmas dalykas, kurį paklausiau: „Ko tu šiandien nori? Pirmas dalykas, kuris šauna į galvą." Atsakymai susiliejo į debesį, ir to debesies centre — milžiniškomis raidėmis — stovėjo vienas žodis: miegas. Šalia — valgyti, namo, atostogų. Nors dauguma tą rytą buvo miegoję šešias, septynias, net aštuonias valandas. Ne vienas — ir visas dešimt. Bet miegas vis tiek laimėjo. Ir tai, beje, buvo puikus įvadas į temą, kurią tą dieną gvildenome: kaip atskirti impulsą nuo tikro poreikio. Mūsų pamoka vadinosi „Noriu ar reikia?" — ir kaip tik apie tai mes kalbėjome visą rytą. Apie tai, kad mūsų galvoje sėdi du pilotai: greitas, kuris reaguoja per dešimtadalį sekundės ir šaukia „NORIU DABAR", ir lėtas, kuriam reikia šešių sekundžių, kad spėtų paklausti: „Palauk — ar tikrai?" Apie dopaminą, kuris nėra malonumo hormonas, kaip daugelis mano, o laukimo hormonas — jis nesako „kaip gerai", jis sako „dar, daugiau, dabar". Ir apie Maslow piramidę, kuri padeda suprasti paprastą dalyką: didžioji dalis mūsų norų yra persirengę poreikiai. Nori naujų batų — bet iš tikrųjų reikia priklausymo. Nori followers — bet iš tikrųjų reikia pripažinimo. Viena užduotis man pačiam paliko stiprų įspūdį. Paprašiau įsivaizduoti: pasaulis turi įveikti naują virusą, ir tu penkioms savaitėms užsidarai į izoliacinį kambarį. Gali pasiimti kelis daiktus. O paskui — kas savaitę vieno turi atsisakyti. Klausimas paprastas: ką pasilikai visoms penkioms savaitėms? Atsakymai buvo nuostabūs. Telefonas — taip, žinoma. Bet šalia jo — šuo. Katinas. Knyga. Minkšta patalynė. Meno priemonės. Čiužinys. Vienas žmogus pasiliko draugo knygą — ne savo, o būtent draugo, tarsi ta knyga neštų ir paties draugo buvimą. Nė vienas nepasiėmė prabangos ar technologijų stebuklų. Visi rinko jaukumą — šilumą, artumą, kažką, kas primena namus. Jei pažiūrėtume per Maslow akinius — visi instinktyviai pasirinko apatinių aukštų dalykus: fiziologiją, saugumą, priklausymą. Kai situacija rimta — norai nukrenta, ir lieka tai, ko tikrai reikia. Man tai pasakė daugiau nei bet koks tyrimas apie jaunimą. Šitie žmonės, kuriems šauna į galvą „miego" ir „namo", iš tikrųjų žino, kas jiems svarbu. Jie tiesiog dar mokosi tai pavadinti. Ir gal būtent todėl iš jų gali išaugti geri mokytojai — nes jie jau dabar jaučia skirtumą tarp to, ko nori, ir to, ko reikia. Ačiū Rasai už organizavimą ir galimybę susitikti su rajono jaunuoliais, kuriuos jungia viena drąsi mintis: gal aš galėčiau būti mokytojas.