Penktadienis arba šeštadienis
Tauragė, trečiadienio rytas, Šaltinio progimnazijos salė. Dvidešimt keturios mokytojos iš šešių ar septynių miesto mokyklų — ir pirmasis iš keturių susitikimų, kurie truks iki pat kovo pabaigos. Keturiasdešimt valandų ciklas, vadinamas „Atspari mokykla", inicijuotas Tūkstantmečio mokyklų projekto rėmuose. Ir nors programa turi ilgą oficialų pavadinimą apie emocinės sveikatos stiprinimą pedagoginėje veikloje, esmė paprasta: mes čia tam, kad paklaustume mokytojų, kaip jiems iš tikrųjų sekasi.
Salėje — pradinukų mokytojos ir biologė, dvi anglų kalbos mokytojos ir rusų kalbos mokytoja, socialinės pedagogės ir logopedė, dvi kolegės iš priešmokyklinės grupės ir tikybos mokytoja. IR tai ne visos dalyvės. Dauguma viena kitą jau pažinojo — Tauragė nedidelis miestas — bet sėdėti vienoje salėje ir kalbėti apie tai, kaip jautiesi, yra visai kas kita nei susitikti koridoriuje.
Todėl pradėjome nuo saugumo. Nes kai tiek žmonių iš skirtingų mokyklų sėdasi į vieną ratą, pirmas klausimas nėra „kas jums skauda?" — pirmas klausimas yra „ar čia saugu pasakyti, kad skauda?" Kiekvieno patirtis unikali, nėra teisingų išgyvenimų, niekas nekritikuoja. Tai ne terapija. Tai profesinis pokalbis apie profesinę savijautą.
Paskui — dvylika emocinės sveikatos ašių. Savotiškas mokytojo gyvenimo rentgenas: nuo atsakomybės už rezultatus iki sisteminio palaikymo vėlavimo, nuo santykių su tėvais temperatūros iki technostreso ir dirbtinio intelekto įrankių. Septyniolika atsakymų, ir ryškiausiai šviečia trys numeriai: šeštas — širdies plakimas ir spaudimo svyravimai, penktas — nuolatinis nuovargio jausmas, pirmas — miego sutrikimai. Ir dar vienas, kuris oficialiai numeruojamas dvyliktu, bet Tauragės mokytojos jam davė savo pavadinimą: laiko skurdas.
Laiko skurdas. Ne laiko trūkumas, ne „neturiu laiko" — skurdas. Žodis, kuris pasako daugiau nei bet koks tyrimas: tai ne organizavimo problema. Tai jausmas, kad laiko niekada neužteks, kad ir ką darytum. Kai dokumentacija, suvalganti kūrybinį darbą su mokiniais, tampa ne išimtimi, o norma.
Paskui paklausiau: kiek streso simptomų — iš dešimties dažniausių — atpažįstate pas save? Dvidešimt atsakymų. Trisdešimt penki procentai pasakė: keturi arba penki. Dvidešimt procentų — aštuoni, devyni ar net visi dešimt. Suskaičiuokime kitaip: daugiau nei pusė grupės gyvena su penkiais ir daugiau simptomų kiekvieną dieną. Galvos skausmai, dirglumas, atminties spraigos, nuolatinis nuovargis, cinizmas. Kaip rašė Van der Kolkas — kūnas atsimena tai, ką protas bando ignoruoti.
Po pietų kalbėjomės apie vakarines pinkles. Apie tą „tik dar trumpam prie dienyno", kuris virsta keturiasdešimčia minučių komentarų rašymo. Apie mokyklos žinutes vakarais, kurios neleidžia smegenims pereiti į poilsio režimą. Ir apie tą keistą tuštumą — „nebežinau, ką veikti, kai nedirbu" — kur darbas tapo tokia didele tapatybės dalimi, kad poilsis atrodo kaip tuštuma.
Ir tada — klausimas, kuris privertė nusišypsoti. „Kokia pati jaukiausia psichologiškai savaitės diena?" Aštuoniolika balsų. Pirmadienis — nulis procentų. Nulis. Nė vienas žmogus salėje nepasakė, kad pirmadienis jam yra jaukus. O kas laimėjo? Penktadienis ir šeštadienis — po trisdešimt devynis procentus. Lygiosios. Mokytojams psichologiškai gera tada, kai darbo savaitė arba jau baigiasi, arba jau baigėsi. Visa kita — išgyvenimas.
Baigėme dieną su septynių poilsio kambarių diagnostika — fizinis, protinis, emocinis, socialinis, sensorinis, kūrybinis, dvasinis — ir vienu klausimu: kuriame kambaryje šiandien dega raudona šviesa? Mokytojoms, kurių kūnas kalba apie nuovargį, o protas vis dar sako „dar vieną rašinį", šis klausimas buvo ne retorinis.
Dienos pabaigoje paklausiau: ko norėtumėte kituose susitikimuose? Atsakymai buvo tokie tikri, kokie gali būti tik po aštuonių valandų sąžiningo pokalbio. Kaip neperdegti. Kaip pasakyti „ne". Kaip pradėti ilsėtis, kai poilsio būsena paprasčiausiai neateina. Kaip saugoti save, kai esi labai atviras žmogus.
Nes šie skaičiai ir šie klausimai — ne skundas ir ne diagrama ataskaitai. Tai yra dvidešimt keturių žmonių gyvenimas. Žmonių, kurie kiekvieną rytą ateina į klasę ir dirba su jūsų vaikais. Žmonių, kurių kūnas plaka širdį per stipriai, kurie miega per mažai, ir kurių jaukiausia diena — penktadienis.
Ši programa skirta ne tam, kad tai ištirtume ir paliktume. Kitas susitikimas — jau su konkrečiomis streso valdymo technikomis. Trečiasis — apie tai, ką gali padaryti ne tik žmogus, bet ir įstaiga. Ketvirtasis — apie tai, kaip tarpusavio santykiai ir mikroklimatas veikia sveikatą. Nes mokytojo gerovė — ne tik jo paties reikalas. Tai visos mokyklos reikalas.
Ačiū direktorei Jūratei Lazdauskienei ir Tauragės Šaltinio progimnazijai už drąsą pradėti šią kelionę TŪM projekto rėmuose. Ir ačiū dvidešimt keturioms mokytojoms, kurios tą trečiadienį sąžiningai atsakė, kad jaukiausia diena — penktadienis.
Iki kito ketvirtadienio, Taurage.
