Balandžio antroji. Druskininkai dar tik bunda — tuoj žydės pievos, tušti kurorto takai ir ryški pavasario šviesa, kuri verčia vesti akis prie visų langų. Įvažiavęs į miestelį, pirmas pastatas, kurį pamatai — mokykla. Druskininkų „Atgimimo“ mokykla stovi kaip vizitinė kortelė prie pat įvažiavimo, išsiskleidusi per kelis pastatus, turėdama savyje šimtus vaikų ir dešimtis mokytojų, kurie kiekvieną rytą eina į darbą su klausimu: kaip šiandien?
Aš čia — dėl to klausimo.
Mokykla, kuri ieško atsakymų
Druskininkų „Atgimimo“ mokykla nuo praėjusių metų birželio turi naują vadovę — Jolitą Petkevičienę. Filologė, švietimo lyderystės magistrė, buvusi mokyklų veiklos kokybės išorės vertintoja, „Lyderių laiko“ projektų vadovė — žmogus, kuris mokyklų pasaulį pažįsta ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Aš ją prisimenu dar iš Alovės pagrindinės mokyklos laikų, paskui — Alytaus Šaltinių, Ramanausko-Vanago gimnazija, Senamiesčio pradinė... Dabar ji pasiėmė iššūkį, kuris ne kiekvienam vadovui patrauklus: mokyklą, kuri keitė vadovus, praradinėjo mokinius ir ieškojo savo tapatybės.
Jolita to nebijojo. Ji važiuoja iš Alytaus kiekvieną rytą — ir važiuoja ne šiaip, o su planu.
Kai klausimas svarbesnis už atsakymą
Aš važiavau į Druskininkus galvodamas, kad bus sunku. Kad kolektyvas bus užsidaręs, pavargęs, gal net priešiškas — kaip būna mokyklose, kurios per daug išgyveno. Bet pirmą kartą įėjus supratau: čia žmonės, kurie nori kalbėtis. Kurie turi klausimų. Ir kurie tie klausimai — ne teoriniai, o kasdieniai, mėsingi, skausmingi.
Visas susitikimas nuo pat pradžios tapo klausimu ir atsakymu renginiu — aš pristatau temą, o mokytojai iš karto turėdavo savo variantą, savo situaciją, savo atvejį. Tai buvo ne paskaita — tai buvo bendras ieškojimas.
Ką vežiau
Temos, su kuriomis nuvykęs galvoje turėjau žemėlapį:
- Sudėtingo elgesio spektras — kas tai yra ir kodėl „blogas vaikas“ nėra diagnozė
- Ledkalnio principas — kas slepiasi po mokinio elgesiu ir kodėl bausmės neveikia
- Mokytojo emocinė saviregulacija — 10 sekundžių, kurios keičia viską
- 5 reagavimo lygiai — nuo tylaus priminimo iki pagalbos kvietimo
- Proaktyvios strategijos — kaip sukurti klasę, kurioje problemų kyla rečiau
- Pozityvus pastiprinimas — 5:1 taisyklė ir kodėl ji veikia
- Krizės valdymas — kai mokinys neklauso, išeina iš klasės, kelia grėsmę
- Teisiniai įrankiai — poveikio priemonių rekomendacijos ir minimalios priežiūros įstatymas
- VGK, kuri veikia — ir kodėl neretai VGK neveikia
- Mokyklos elgesio politika — nuo plakato prie durų iki gyvo dokumento
- Komunikacija su tėvais — partnerystės kalba, sumuštinio principas
- Funkcinė elgesio analizė — kam vaikui „tarnauja“ jo elgesys
- Individualus planas — ne „bus geras“, o SMART tikslai
Dalį temų praėjome giliai, į kai kurias tik žvilgtelėjome, kitas palikome ateičiai. Bet pagrindai — patikrinti.
Apie tai, ką retai kas pasako
Vienas momentas, kuris man įstrigo labiausiai: kai pradėjome kalbėti apie mokytojo teisę apsiginti. Ne fizine prasme — o teisę turėti įrankius, dokumentus, procedūras, kurios ne tik formaliai egzistuoja, bet realiai padeda. Iškilo klausimas, ar mūsų teisinė sistema — įstatymai, rekomendacijos, VGK procedūros — yra tikra atrama mokytojui, ar tik popierinė iliuzija.
Kalbėjome apie tai, kaip reaguoti į agresijos proveržius, kai pokalbis nebepasiekia vaiko. Apie neverbaliką — balsą, kūną, atstumą, pauzę. Apie tai, kada mokytojas turi teisę pasakyti: „man reikia pagalbos“ — ir tai nėra silpnybė.
Gražiausias pavasario laikas
Druskininkai balandžį — gal gražiausias laikas. Mokykla — šviesi, erdvi, išsidėsčiusi per kelis pastatus. Iš langų — pumpurai, pievų bundanti žaluma, kuri dar nauja ir šviežia. Visas kurorto miestelis dar tik bunda — bet mokykla jau dirba.
Turiu jausmą, kad su šitos mokyklos pedagogais mes dar pasimatysime. Jie atrado mane, aš atradau juos. Kolektyvas — jaukus, bendraujantis, norintis mokytis — nors jį reikėtų dar padrąsinti. Ir šiek tiek pagirti už tai, ką jie daro kiekvieną dieną.
Ačiū už pasitikėjimą. Palaikom ryšį.