Sako, kad šiandien yra liūdniausia metų diena. Trečiasis sausio pirmadienis, dar žinomas kaip „Blue Monday“, neva susumuoja viską, kas mus slegia: šventės jau seniai praėjo, sąskaitos už dovanas atėjo, o naujametiniai pažadai sportuoti jau spėjo apdulkėti kažkur kampe kartu su bėgimo bateliais. Dar pridėkime lietuvišką sausio dangų, kuris spalvomis irgi nelepina, ir, rodos, turėtume visi kolektyviai dūsauti. O dar tas tikėtas/netikėtas minusas lauke.
Bet aš šiandien žiūriu į savo kalendorių ir matau visai kitą vaizdą. Jis pilnas. Kiekviena diena šią savaitę pažymėta susitikimais, mokiniais, mokytojais ir tomis mažomis pergalėmis, kurios gimsta klasėse. Man tai signalas, kad liūdėti tiesiog nėra kada. Veikla yra geriausias priešnuodis bet kokiai melancholijai. Psichodramoje mes sakome, kad veiksmas gydo, ir tai galioja ne tik scenoje, bet ir pirmadienio rytą geriant kavą.
Tad šiandien kviečiu į tą „Mėlynąjį pirmadienį“ pažiūrėti kaip į paprastą, netobulą, bet savą dieną. Galbūt mėlyna spalva reiškia ne liūdesį, o ramybę? Gal tai proga ne spausti save, o tiesiog ramiai įkvėpti ir daryti tai, ką mokame geriausiai – būti ryšyje su kitais. Mano savaitė prasideda intensyviai, bet su šypsena, nes žinau, kad kelyje laukia gyvi žmonės, o ne statistika.
Sveiki atvykę į naują savaitę. Ji bus tokia, kokią patys nuspalvinsime.