Lygumų trilogija (po apsilankymo Pakruojo krašte)

Sausio 7-oji, trečiadienis. Pakruojo kraštas, Lygumai. Jaučiuosi čia ne kaip svečias, o kaip tolimas giminaitis, užsukęs trečiojo puodelio arbatos. Tai jau trečiasis mūsų pasimatymas su šia bendruomene per pusmetį, ir turiu prisipažinti – tokie sugrįžimai turi savo magijos. Pirmąkart birželį kalbėjome apie netobulumo jaukumą, rudenį statėme atsparumo sienas, o šiandien, kai už lango žiema, atvažiavau su pačiu slidžiausiu klausimu: kur dingsta ta paslaptinga mokinių motyvacija?

Važiuodamas galvojau, kad motyvacija dažnai įsivaizduojama kaip koks fejerverkas – ryškus, triukšmingas, bet trumpas. Tačiau Lygumų mokytojų kambaryje radau ne fejerverkų ieškotojus, o ramius, išmintingus sodininkus. Diskusija greitai pakrypo ne apie tai, kaip „priversti“ vaikus mokytis, o apie tai, kaip patiems išlikti autentiškiems pasaulyje, kuriame dirbtinis intelektas gali parašyti rašinį geriau už pirmūną, o influenceris ekrane atrodo autoritetingesnis už mokytoją su kreida rankoje.

Buvo vienas momentas, kuris privertė mane suklusti. Viena mokytoja pasakė vaikų ištartą frazę, kuri, rodos, pakibo ore: „Mokykla iš vaikų atima vaikystę“. Tai skambėjo aštriai, bet kartu ir labai tikrai. Mes diskutavome, kaip tame akademiniame spaudime, tarp sinusų ir tangentų, palikti erdvės tiesiog buvimui. Juk technologijos gali duoti žinias, bet jos negali duoti to jausmo, kai tave supranta, kai tave pamato, kai tau leidžia būti savimi.

Šiandien supratau, kad didžiausia motyvacija yra ne technologiniai triukai ar žaidybiniai elementai, o gyvas ryšys. Mes, suaugusieji, dažnai bijome prarasti savo „profesionalųjį autoritetą“, bet tiesa ta, kad vaikai mus „nuskaito“ greičiau nei brūkšninių kodų skaitytuvas. Jie ieško ne visažinių, o tikrų žmonių.

Išvažiavau iš Lygumų su ramybe. Motyvacija nėra kažkas, ką mes „duodame“ mokiniams. Tai yra erdvė, kurią sukuriame, kad jie patys norėtų joje augti. Ir Lygumų mokykla tą erdvę kuria – su arbata, su atvirais pokalbiais ir su drąsa pripažinti, kad pasaulis keičiasi, bet žmogiškumas išlieka ta pati valiuta.

Iki kito karto, Lygumai.