Kai seminarą „Pozityvus mąstymas pedagoginėje veikloje" vedi ne eilinėje mokykloje, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje — žinai, kad pigūs atsakymai nepraeina.
LMTA studijų miestelyje Olandų gatvėje, auditorijoje, kuri paprastai skirta teatrui ir vaidybai, balandžio 7-ąją susirinko žmonės, kuriuos galėčiau pavadinti „kitos prabos" auditorija. Dalis — kolegijų dėstytojai, akademiškai stiprūs, su savo požiūriu ir klausimais. Kita dalis — privačios mokyklos komanda, ieškanti vis geresnių atsakymų ir idėjų, kaip dirbti su vaikais. Ir visi jie atėjo ne klausytis — o mąstyti kartu.
Šis seminaras man buvo tikras iššūkis. Ne todėl, kad trūktų medžiagos. O todėl, kad ši auditorija nepriėmė moralizuojančių ar supaprastintų atsakymų. Jie klausė, diskutavo ir net leido tarpusavyje pasiginčyti — ir tai buvo puiku, nes kai kalbame apie vertybes, jų nėra neteisingų. Mes turime mokėti matyti kito vertybes ir kartu mokėti pateikti savąsias.
Kai žinios nėra nei geros, nei blogos
Nuo pat pradžių aptarėme jautrias temas. Kaip priimame vaikus, kurie atvyksta iš agresyvios valstybės? Ar „pozityvus mąstymas" reiškia, kad turime vaidinti, jog viskas gerai? Ar vis dėlto — tai mokėjimas pažiūrėti tiesai į akis ir pamatyti ne vien problemą, bet ir tai, ką su ja galime daryti?
Seminare nagrinėjome, kaip smegenys natūraliai linksta į negatyvumą (Baumeister: neigiami įvykiai veikia 5 kartus stipriau nei teigiami), kaip veikia automatinės mintys ir kodėl mokytojo vidinė būsena tiesiogiai veikia klasę (Hattie: mokytojo lūkesčių efekto dydis d = 0,43 — tai daugiau nei 250 milijonų mokinių duomenys).
ABCDE — ne tik modelis, o pokalbis
Vienas stipriausių seminaro momentų — grupinis darbas su ABCDE modeliu (Seligman/Ellis). Dalyviai analizavo realias šios savaitės situacijas, ieškodami automatinių minčių ir jas disputuodami keturiais klausimais: ar tai faktas, ar interpretacija? Ar tai pastovu, ar laikina? Ar tai apie viską, ar apie vieną dalyką? Ar tai apie mane, ar apie situaciją?
Prasmė — atrandama ar sukuriama?
Galiausiai priėjome prie Franklio trijų prasmės šaltinių ir keturių profesinės energijos „bakų" (prasmė, meistriškumas, ryšys, autonomija). Ir čia užsimezgė viena seminaro diskusijų: ar prasmė yra atrandama, ar sukuriama?
Ji laikėsi pozicijos, kad prasmė yra atrandama — ji kažkur yra, reikia tik surasti. Aš argumentavau, kad sukuriama — nes mokėjimas susitikti su savimi, pamatyti šį chaotišką pasaulį ir rasti jame savo būdą būti reikalauja aktyvaus kūrimo, ne tik paieškos. Galbūt abu žodžiai teisingi. Bet dar po seminaro ilgai galvojau, kuris yra tikslesnis.
Ir galbūt tai ir yra pozityvus mąstymas — ne atsakymas, o gebėjimas tokį klausimą užduoti ir su juo pagyventi.
Apie ką kalbėjome
Seminaro programa apėmė keturis blokus per 6 akademines valandas:
I. Diagnostika — kodėl sąlygoms gerėjant savijauta blogėja? Hedonistinė adaptacija (Brickman), negatyvumo šališkumas (Baumeister, Felps „Bad Apple" efektas), mokytojo mąstymo poveikis klasei.
II. Įrankiai — neuroplastiškumas (Maguire — Londono taksistų hipokampas), išmoktas bejėgiškumas ir optimizmas (Seligman), Stokdeilo paradoksas ir 3P taisyklė, ABCDE modelis su grupine praktika.
III. Gylis — Franklio prasmės šaltiniai, keturi energijos „bakai", individualus įsivertinimas.
IV. Komunikacija — emocinis užkrėtimas ir veidrodiniai neuronai, „gelbėtojo" ir „švyturio" vaidmenys, vaidmenų praktika trise.
Padėka
Noriu ypatingai padėkoti Laurai Šimonytei-Riškevičienei už profesionalią organizaciją. Viskas buvo apgalvota iki detalių — nuo vandens iki nuostabios auditorijos. Kadangi esu ne tik mokyklų psichologas, bet ir psichodramos terapeutas, tai jaučiausi dvigubai geriau dirbdamas erdvėje, kuri skirta teatrui ir vaidybai. Pati auditorija kvietė ne tik kalbėtis, ne tik tai šnekėti, bet ir veikti.
