Į Ringaudų pradinę mokyklą grįžau nebe pirmą kartą — ir būtent todėl šis susitikimas buvo kitoks. Susitikome pačioje vasaros pradžioje, kai mokslo metai dar alsuoja per petį, o temą pasirinkome nelengvą: mikroklimatą ir konfliktus. Tokią temą lengva apeiti gražiais žodžiais. Šitas kolektyvas jos neapėjo.
Jau pirmą dieną, vos pradėjus kalbėti apie tai, kaip jiems iš tikrųjų yra būti kartu, žmonės kalbėjo santykinai atvirai — apie savo vidaus virtuvę, apie santykius, apie sunkumus, apie konfliktus, kurie matosi ir skauda. Ir, kas man buvo svarbiausia — apie bandymus tuos santykius išsaugoti. Atvirai kalbėti apie tai, kas skauda, yra drąsa. Ne kiekvienas kolektyvas tai gali.
Vienas mažas momentas pasakė daug. Paklausti vienu žodžiu apibūdinti nuotaiką mokytojų kambaryje, jie atsakė labai įvairiai. Tame pačiame kambaryje vieni rašė „įtampa", „nuovargis", „nesusikalbame", o kiti — „jauku", „draugiška", „man ten gera". Tai nėra prieštaravimas. Tai tiesa apie gyvą kolektyvą: po tuo pačiu stogu vienu metu telpa ir šiluma, ir įtampa.
Antrą dieną nuėjome jau konkrečiai — į konfliktus. Vasaros pradžia tam labai tinka: galima atsigręžti ir pažiūrėti, ką visi mokslo metai padarė su kolektyvu. Kur peržengiamos ribos. Kurie žmonės yra patikimi. Ir svarbiausia — ką kolektyvas gali padaryti pats, savo rankomis.
Čia ir buvo pagrindinė mano žinia: ne dideli renginiai, ne išvykos ir ne vienkartiniai „teambildingai", o maži žingsniai, kuriuos gali padaryti kiekvienas. Ir gražiausia, kad šių žingsnių jie prisigalvojo patys. Kasdienis dešimties minučių pasivaikščiojimas aplink mokyklą. Rytinis komplimentas keliems kolegoms. Pyrago diena kartą per savaitę. Bendras mokyklos šokis, kurio mokomasi po truputį. Per vieną trumpą užduotį kolektyvas pasiūlė kelias dešimtis tokių mažų susitarimų — ir tai apie juos pasakė daugiau nei bet kuri mano paskaita.
Ar viskas rožėmis klota? Ne. Iššūkių yra — skirtingi kartų požiūriai, grupelės, kurios mokyklose formuojasi savaime ir kartais atrodo, kad didina atstumą. Bet noriu pasakyti aiškiai: tai tipiški iššūkiai. Sunkūs, bet tipiški. O po jais šitas kolektyvas turi tai, ko neįmanoma suvaidinti — stiprų vidinį potencialą ir daug motyvuotų žmonių, kurie nori būti kartu ir ieško būdų, kaip partneriauti.
Kartais nesutariame tiesiog dėl to, kad esame pavargę. Kartais — dėl to, kad mums svarbūs skirtingi dalykai, ir tie skirtumai pasiekia skausmingą tašką. Bet net ir tada lieka klausimas, į kurį šita komanda jau pradėjo atsakinėti: ką aš galiu padaryti rytoj — mažo žingsnio dydžio?
Ačiū Ringaudų komandai už atvirumą ir drąsą. Konfliktai — tai vietos, kur pritrūksta oro. O šitas kolektyvas, atrodo, jau mokosi kvėpuoti kartu.