Kavarską aš jau pažįstu — ne pirmą kartą čia atvažiuoju. Ir čia, ko gero, yra vienas svarbiausių atsakymų į klausimą, kodėl mažos Lietuvos mokyklos vis dar gyvos. Tas atsakymas turi vardą.
Eglė Džačenko sugrįžo gyventi į Kavarską prieš kelerius metus. Nežinau, kas ją suviliojo — noras prie tėviškės, miestelio rimtis ar tiesiog sprendimas, kad provincijoje žmogus, kuris nebando sėdėti vietoje, gali pradaryti kur kas daugiau durų nei sostinėje. Atrodė paprastas žingsnis — dirbti Kavarsko bibliotekoje. Bet labai greitai paaiškėjo, kad ramaus darbo prie knygų lentynų Eglė nepasirinks. Ji pradėjo rašyti projektus. Į mokyklos biblioteką ėmė traukti renginių, susitikimų, svečių. Vieną iš tų projektų rėmuose į Kavarską atvyko ir gamtos fotografas Marius Čepulis — vaikams pasakoti apie paukščius, vorų dovanas ir gleivūnus. Ir prie Traupio botanikos sodo, vienintelio Lietuvoje mokyklinio botanikos sodo, ji prisidėjusi — nežinia, ar oficialiai pareigomis, ar tiesiog širdimi, bet jos rankos ten irgi yra.
Aš atvykau kitą dieną. Temą buvome sutarę paprastą — motyvacija. Bet žvilgsnis, kuris atsivėrė žvelgiant į tris klases — šeštokus, septintokus, aštuntokus — buvo daug platesnis, nei tilpo į vieną žodį. Vaikų įėjo daugiau, nei tikėjausi. Ir čia netikėtai paaiškėjo: štai aš sakau kažką apie pasirinkimus, o jie — be užuolankų — atkerta tai, ką iš tiesų galvoja. Pavyzdžiui, paklausiau: ką rinktųsi — pinigus už dyką ar užsidirbtus pačiam? Nusirašyti iš kontrolinio ir gauti dešimtą ar mokytis ir gauti septynį? Kavarsko jaunimas neapsimetinėja. Jeigu mato naudą — sako, kad rinksis naudą. Jeigu nemato — sako, kad nesirinktų. Tai brangiau už bet kokį teorinį tikslo formulavimą: žinoti, kaip realiai galvoja žmogus priešais tave.
Kaip ir kiekvienoje grupėje, buvo keletas ryškesnių charakterių, su kuriais teko atskirai derintis. Vaikams reikia ribų — ne tam, kad juos sustabdytum, o tam, kad jie pamatytų, jog ribos egzistuoja. Bet kai jau pradedi su jais kalbėtis kaip su žmonėmis, o ne kaip su problemom, atsiveria įdomus dalykas. Pavyzdžiui, paklausiau — ar mokėtumėte metus išgyventi vieni užsienyje su tūkstančiu eurų kišenėje? Ir paaiškėjo, kad tie patys „probleminiai" tikrai žino, kaip dirbti, kaip tvarkytis, kaip išgyventi. Jie nori dėmesio — tik dabar jį gauna ne pačiais geriausiais būdais. Tas noras nėra blogis. Tai tiesiog energija, ieškanti tinkamos formos.
Dar vienas atradimas — Kavarske daug žvejų. Ne suaugusių. Vaikų. Vienas iš staiga sugalvotų klausimų buvo: išvardinkite žuvis, kurias mokate sugauti. Ką atsakytų didmiesčių mokiniai — nežinau. Kavarske sąrašas buvo ilgas. Tas niuansas mane labai padžiugino: vaikai čia turi gebėjimų, kurie atrodo paprasti, bet iš tiesų yra žinios apie pasaulį, perduotos tarp kartų. Tai — ištekliai. Tik reikia juos pamatyti ir įvardinti.
Uždarydami susitikimą kalbėjome apie tą nepatogią tiesą, kurią paauglystėje sunkiausia priimti: pasaulis tau nemokės už tai, kad egzistuoji. Pasaulis žiūri, ką tu jam duosi — ir mainais skiria dėmesį, galimybes, vietą. Tai žiauru, jeigu jauti, kad to neturi, bet tai išlaisvina, jeigu priimi: vadinasi, viskas tavo rankose. Gebėjimus galima išmokti bet kuriame amžiuje. Skirtumas tarp „turiu" ir „neturiu" — tik laikas ir kartojimas.
Ačiū Eglei, Kavarskui ir tiems patiems „probleminiams", kurie iš tiesų ne probleminiai, o tik nepaklausę, kur dėti savo energiją. Po renginio dar likau pasikalbėti su mokyklos administracija, kaip dirbti su grupės dinamika — nes tai iš tikrųjų yra išsprendžiamas dalykas, ne diagnozė.
Grįšiu rugsėjį arba spalį. Tada kalbėsime apie emocinę sveikatą. Bandysiu vis tiek prikalbinti vaikus pasakyti, kas iš tiesų jų galvoje sukasi.
