Šiandien — Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla. Gausus būrys pedagogų, visa diena kartu, ir tema, apie kurią niekas nemėgsta kalbėti atvirai: profesinė motyvacija.
Arba tiksliau — jos nebuvimas.
Mokykla, kurioje žmonės dirba visą gyvenimą
Lėvens mokykla stovi šiaurinėje Pasvalio dalyje, ant kalvos prie Lėvens upės. Nuo 1987 metų — beveik keturi dešimtmečiai. Mokykla turi skyrius Ustukiuose, Valakėliuose, Žilpamūšyje — tai reiškia, kad ji tarnauja ne tik miestui, bet ir visam kraštui.
Direktorė pasakė skaičių, kuris paaiškina viską: vidutinis mokytojų amžius — 54 su puse metų. Tai šiek tiek daugiau nei Lietuvos vidurkis. Dauguma čia dirbančių atėjo jauni ir liko visam gyvenimui. Kai kurie nepakeitė darbo vietos nė karto. Ši mokykla jiems — ne darbo vieta, o profesinio gyvenimo vieta.
Tai didelis turtas. Bet tai ir didelis klausimas: kai žmogus dirba vienoje vietoje trisdešimt metų — kas jį tebelaiko?
Klausimai, kuriuos drąsiai užduoda
Susitarėme nuo pat pradžios: galima mane pertraukti bet kada ir klausti bet ką. Ir mokytojai tuo pasinaudojo. Bent jau dalis — ir tą dalį reikia pagirti, nes ne kiekviename kolektyve žmonės drįsta klausti garsiai.
Klausimai buvo įvairūs — nuo profesinių iki asmeninių. Ar mokytojas yra profesija, ar diagnozė? Ar turiu vaikų? Kodėl pasirinkau šį darbą? Tokie klausimai atskleidžia ne smalsumą — o poreikį suprasti, su kuo kalbi. Ar tu tik lektorius, ar žmogus, kuris supranta, kaip tai yra.
Riba, kurios niekas nemato
Pagrindinė dienos ašis — klausimas, kuris vis dažniau kyla mokyklų vadovams visoje Lietuvoje: kur baigiasi nuovargis ir kur prasideda nenoras dirbti?
Tai labai sudėtinga riba. Pavargęs mokytojas atrodo panašiai kaip nenorintis dirbti mokytojas. Abu ateina ryte, abu sėdi posėdžiuose, abu formaliai atlieka savo funkcijas. Bet viduje vyksta visiškai skirtingi procesai.
Pavargęs mokytojas dirba bangomis — sustoja, pailsi, vėl pajuda. Nenorintis dirbti mokytojas vengia darbo nuosekliai — ne bangomis, o strategija. Pavargęs mokytojas kartais vis dar pasiūlo idėją, užduoda klausimą, nustebina save patį. Nenorintis — niekada nesiūlo ir neturi klausimų. Jo smalsumas išjungtas.
Ir štai kas svarbiausia: pavargęs mokytojas dažnai skundžiasi — ir tai yra geras ženklas, nes reiškia, kad jam dar rūpi. Nenorintis mokytojas nesiskundžia. Jis tiesiog nieko nesako.
Pasvalyje šią temą nagrinėjome atvirai, su pavyzdžiais ir situacijomis, kurias mokytojai atpažino iš savo kasdienybės. Ne tam, kad kaltintume — o tam, kad atskirtume ir pagaliau galėtume kiekvienam duoti tai, ko jam iš tikrųjų reikia.
Kartų žemėlapis
Kolektyvas, kuriame dirba žmonės nuo dvidešimt penkerių iki šešiasdešimt penkerių — tai ne vienas kolektyvas. Tai keli pasauliai po vienu stogu.
Kalbėjome apie tai, kaip skirtingos kartos žiūri į tą patį darbą. Vyresniosios kartos mokytojai dar prisimena paskyrimus — kai valstybė nuspręsdavo, kur tu dirbsi, ir tu ten dirbdavai. Jaunesniosios kartos mokytojai gali dirbti keliose mokyklose vienu metu — ir tada kyla identiteto klausimas: kuri mokykla yra tikrai tavo? Dėl kurios tu kovotum, augintum, aukotum — o kurioje esi tik svečias?
Šis skirtumas — ne vien apie amžių. Tai apie priklausymą. Ir priklausymo jausmas yra vienas iš keturių „bakų“, kuriuos nagrinėjome toliau.
Keturi bakai ir tuščias variklis
Antroje dienos pusėje perėjome prie klausimo: iš kur ateina profesinė energija? Ne entuziazmas, ne aistra — o kasdienis kūrenimas, kuris leidžia ryte keltis ir važiuoti į darbą.
Pasinaudojome metafora: įsivaizduokite automobilį su keturiais bakais. Kiekvienas bakas — kitas energijos šaltinis: prasmė, meistriškumas, ryšys, autonomija. Kai visi pilni — važiuojate lengvai. Kai tūšti — tai jau perdegimas.
Pinigų klausimas — dramblys kambaryje
Neaplenkėme ir temos, kurios dažnas lektorius vengia: ar pinigai motyvuoja? Atsakymas iš tyrimų — sudėtingesnis, nei norėtųsi. Pinigai yra grindys, ne lubos — jie neleidžia nuslysti žemyn, bet nepakelia aukštyn. Kai atlyginimas nepakankamas — tai nuolatinis dirgiklis. Bet kai jis pakankamas — jo didėjimas toliau nemotyvuoja.
Pasvalio mokytojai tai žino savo kailiu. Daugelis jų gyvena Pasvalio kainomis, važinėja savo mašinomis, augina savo daržoves — ir vis tiek jaučiasi, kad sistema jų nevertina. Ne dėl pinigų. Dėl to, kad niekas nesako: ačiū, kad esate.
Susitiksime balandžio 22-ąją — tada jau su mokiniais. O vakare — su tėvais.
Ačiū Lėvens mokyklos bendruomenei už atvirumą ir drąsą. Palaikom ryšį.