Kėdainiuose lankausi jau ne pirmą kartą — turbūt penktą. Šįsyk į susitikimą rinkosi socialinių paslaugų centro specialistai: šeimos atvejo vadybininkai, globos centro darbuotojai ir kiti, kuriems kasdien tenka būti šalia vaikų ir paauglių. Temą pasirinkome neabstrakčią — paauglių motyvacija, arba kaip skatinti veikti tada, kai atrodo, kad nieko nesinori. Ir ji greitai pataikė į gyvą vietą: žmonės patys prabilo apie vaikų pasyvumą, apie kartais šiurkštų bendravimą, apie tą jausmą, kai vaikui tarsi nieko nereikia ir jis nieko nesiekia.
Pradėjau nuo savo paties istorijos — kaip kažkada planavau trijų mėnesių darbą, o jis virto dvejais metais. Norėjau, kad iškart nuskambėtų svarbiausia: šitame darbe negalima tikėtis greito rezultato. Dalyviai teisingai sako, kad iš jų reikalaujama greičiau — bet realybė kitokia. Iš ledo greitai vandens negausi: tirpinti tenka ilgai, o jei ledą sudaužysi, vis tiek liks gabaliukai. Ir vaikas kartais suvaidina, kad nori, dar net nenorėdamas.
Kalbėjome ir apie senus metodus. Anksčiau, kaip patys prisiminė, mažiau aiškindavom vaikams ir daugiau liepdavom — ir jie klausydavo. Dabar vaiko teisės kartais atrodo kaip atskiras iššūkis, o gal, kaip pastebėjo patys dalyviai, mes patys tapome per daug aptarnaujantys. Su tuo sutinku. Šis laikas savaip sudėtingas: pasiūlos perteklius, augantis jaunimo nepasitikėjimas mokykla kaip svarbiausiu žinių šaltiniu ir šios kartos įprotis viską gauti greitai — tarsi tereikia atsisiųsti failą.
Bet kur tada ieškoti motyvacijos? Bandžiau parodyti, kad ji nėra užsidegimas, noras ar aistra, kuri ima ir pati atsiranda. Dažniau ji ateina iš keturių paprastų dalykų: kai vaiką pamatai, kai leidi jam veikti pačiam, kai leidi pasirinkti ir kai esi šalia. Ir dar vienas dalykas, kurį verta atsiminti: pasyvus vaikas dažnai nėra tinginys. Jis būna tiesiog „parkritęs“ — ir pirmiausia jam reikia ne tikslo, o bazės: saugumo ir ryšio. Tik ant jų vėliau išauga ir noras ko nors siekti.
Ar visus įtikinau? Tikrai ne, ir nereikia. Man pačiam susitikimas labai patiko — daug diskutavome, atvirai narstėme realias situacijas, nesislėpdami už gražių frazių. Pakanka, kad keli išėjo su klausimu, kurio anksčiau gal sau neuždavė: o ką iš tikrųjų galiu padaryti tada, kai vaikui dar nieko nesinori?
Su Kėdainių specialistais, tikiu, dar ne kartą susitiksime. O kol kas — ačiū už atvirumą ir šiltą pokalbį.