Šilalės visuomenės sveikatos biuras pakvietė mane jau antrą kartą per šią vasarą — į vaikų stovyklą, dirbti su paaugliais. Pirmasis susitikimas buvo prieš porą savaičių, o birželio 30-ąją grįžau į antrąjį, kur laukė Kvedarnos gimnazijos penktokai, šeštokai ir septintokai.
Prieš pradedant paklausiau jų pačių, kaip norėtų skirstytis — grupė buvo gausi, o aš visada dirbu su dviem mažesnėmis dalimis iš eilės. Paprastai skirstau pagal amžių. Bet šįkart Kvedarnos jaunimas pasiūlė kitaip: atskirai merginų, atskirai vaikinų. Pabandme — ir pasiteisino, ypač su vaikinais.
Kalbėdamas su jais kaip vyras vadovas pastebėjau kažką, ko nesitikėjau: jie atsivėrė žymiai laisviau. Kalbėjomės apie tai, kaip reiškiame jausmus, kokius gebėjimus turime susikaupti, kad būtume pasiruošę savarankiškam gyvenimui — ir jų dėmesys buvo tikrai sutelktas.
Su merginėmis buvo sunkiau. Grupelėje atsirado kelios neformalios lyderės — savotikškos simbolinės opozicionierės. Jos nesugriovė susitikimo, tik aiškiai parodė, kad turi savo nuomonę, o kartais ir demonstratyviai leido suprasti, kad ne viskas joms čia įdomu. Man tai priminimas, kad grupių dinamika retai būna vienoda — ir kad tai savaime nėra bloga.
Po renginio prie manęs priejė vienas dalyvis. Pasitikėdamas papasakojo apie savo situaciją — kai iš bendraamžių tikiesi draugiškumo, o vietoj to jie pasinaudoja tavo jautrumu ir gali imti tyčiotis. Tokių pokalbių dažnai atsiveria ne per patį užsiėmimą, o po jo, kai lieka mažiau akių. Pasidalinau, kaip išbūti tokius sunkius momentus ir kaip ieškoti sprendimų.
Ir dar viena mintis — pavydėjau jaunimui aplinkos. Didiuliai, gyvybės pilni tvenkiniai, kuriuose plaukioja karpiai, o maudymasis šią vasarą tapo jų kasdienybės dalimi. Tokia vieta pati savaime moko sulėtėti.
Su Šilalės krašto jaunimu ir specialistais vėl susitiksime intensyviau lapkritį. O kol kas — tegul ir jie, ir aš atiduodame vasarą tam, kam ji skirta.