Saulėtas kovo pirmadienio rytas, kelias į Anykščius. SPA VILNIUS aplinka, konferencijų salė „Pušis", ir trisdešimt penki Vilniaus Naujininkų progimnazijos mokytojai bei vadovai, suvažiavę komandos formavimo dienai. Tema — „Susikalbėjimo kultūra mokykloje: nuo konflikto iki susitarimo."
Pirmas įspūdis — kolektyvas, kuris moka juoktis. Ne iš mandagumo, o tikrai. Nuo pat pirmų minučių salėje jautėsi energija, humoras ir tas ypatingas atvirumas, kuris atsiranda tik ten, kur žmonės jau seniai kartu. Ir kur vadovas yra uždavęs toną, kad galima kalbėti — ir rimtai, ir linksmai. Direktorius Gediminas, matyt, ne vienus metus kūrė šią atmosferą, ir tai jaučiasi.
Naujininkų progimnazija — mokykla, kuri jau daug metų gyvena su tikru margumu. Margą pedagogų bendruomenę atspindi ne mažiau marga mokinių bendruomenė — mokykla žinoma tuo, kad joje mokosi nemažai skirtingų tautybių vaikų. Todėl žodis „konfliktas" jiems nėra abstraktus. Jie žino, kaip atrodo nesutarimai, kylantys ne tik iš charakterių skirtumų, bet ir iš kultūrinių, etninių skirtybių. Ir tai, ką jie daro kasdien — yra tikra konfliktų valdymo praktika, net jei patys to taip nevadina.
Seminaro metu kalbėjome apie rizikas, kurios kyla, kai vadovaujamasi ne susitarimais, o stereotipais. Apie tai, kad konfliktas — ne katastrofa, o signalas. Apie tai, kaip kūnas reaguoja greičiau nei protas ir kodėl įtampos metu priimti sprendimai beveik visada būna prastesni.
Bet labiausiai mane nustebino klausimų gilumas. Nuo pat pradžių dalyviai kėlė asmeninius, gilius klausimus: kaip atleisti žmogui, kuris nė nesupranta, kad kažką padarė? Kaip paleisti situaciją, kuri nebesikeičia? Kaip reaguoti, kai jaučiesi pažemintas — bet kaltinti lyg ir nėra ko?
Kalbėjome ir apie šeimą — nes konfliktai mokykloje neatsiejami nuo tų, kuriuos nešiojamės iš namų. Ir nemažai klausimų buvo apie vaikus: kaip mokyti juos kalbėtis, kai patiems suaugusiems tai dar sunku? Aptarėme bazinius įgūdžius, kuriuos galime ugdyti: savikontrolę, empatiją, gebėjimą sustabdyti save prieš reaguojant. Tai — ne magija, o treniruojamas raumuo.
Turiu pripažinti: šiame kolektyve jaučiausi saugiai. Net kai temos buvo nepatogios — niekas nesislėpė, niekas neapsimetė, kad viskas gerai. Ir tai, ko gero, yra pats svarbiausias dalykas, kurį gali turėti bet kuris kolektyvas: drąsą kalbėti ir saugumą tai daryti.
Ačiū Naujininkų progimnazijos komandai už priėmimą. Ačiū organizatoriams iš Ugdymo meistrų — Nedai ir Ilonai — už rūpestingą pasiruošimą. Ir sėkmės komandai tęsiant mokymus antrąją dieną su mediatoriore Ūla Dusevičiene, kur pokalbis apie konfliktus pereis į praktinę mediacijos plotmę.
O man — kelias atgal į Vilnių. Su šypsena ir su mintimi, kad kolektyvai, kurie nebijo kalbėti apie tai, kas skauda — jau yra pusiau atsparūs.