Šiandien buvo paskutinis šio sezono renginys — ir nors jėgų beliko nedaug, darbą reikėjo padaryti. Gargždų atviras jaunimo centras pakvietė mane į vasaros stovyklą sodyboje „Gribžė", kur susirinko apie dvidešimt paauglių nuo keturiolikos metų.
Prieš važiuodamas girdėjau perspėjimų: kad grupė bus įvairi, kad tarp jaunuolių bus ir tokių, kurie susiduria su elgesio iššūkiais, ir tokių, kurie auga pas globėjus, patyrę nemažai gyvenimo sunkumų. Nusprendžiau sau: noriu juos matyti tokius, kokie jie yra.
Ir pamačiau vieną didelį pliusą — normalius, šaunius paauglius. Susėdome pavėsinėje, ant žemės, kaip radome, ir kalbėjomės apie dvi temas: kaip mokame įsileisti suaugusį į savo gyvenimą ir pasitikėti juo, ir kada nubrėžiame ribą, ko jam neatskleisime. O antra — apie tai, ką patys vertiname savyje.
Pirmą valandą kalbėjomės plačiau — atidariau erdvę jaunimui drąsiai klausti manęs, suaugusio, ko tik nori. Šalia buvo ir centro vadovė, ir projektų vadybininkai, ir Klaipėdos rajono globos centro atstovės. Bet jaunimas beveik nieko neklausė, buvo labai suvaržytas. Tai pastebiu ne pirmą kartą — mažesnių miestelių jaunimas dažnai būna drovesnis nei didmiesčių bendraamžiai.
Vis dėlto, kai priartėjome prie temos apie pačius suaugusius, atsivėrė daugiau. Ir tada jaunimas pasakė kai ką svarbaus: jie turi savo nerašytas taisykles, kaip netapti tuo, ką patys vadina „skundiku". Dalies informacijos jie tikrai neatskleis — nebent jiems pačiems naudinga. Bet kai pradėjome nagrinėti konkrečias situacijas, paaiškėjo kita pusė: jeigu kažkam šalia skauda, jie linkę neslėpti to nuo suaugusiųjų — spręsti, užkirsti kelią patyčioms ar skausmui, o ne tylėti.
Antroje dalyje gilinomės į tai, ką mums reiškia vardas, pavardė, tautybė — ar kilimas iš kaimo tikrai yra prastesnis nei iš miesto. O paskui pažiūrėjome, kaip save pristatome internete, ir tyrinėjome savo vertę pagal įvairiausias charakteristikas.
Visą laiką šalia buvo stovyklos vadovės Eglė ir Simona. Vėliau su jomis aptarėme vieną pastebėjimą — jaunimas buvo labai neišsimiegojęs, jau trečia stovyklos diena, ir susitikimo metu tiesiog snūduriavo. Bet vis tiek dalyvavo, stengėsi — ir tą jų pozityvumą, nepaisant nuovargio, tikrai verta pagirti.
Nuoširdžiai dėkoju Eglei už pakvietimą, Simonai už bendradarbiavimą, o administratorėms Agnei ir Ievai — už pasitikėjimą ir galimybę tapti šio projekto dalimi. Stovykla dar tęsis dvi dienas, o aš jau keliauju į savo vasaros nuotykius.