Šimtą vieną kartą apie ribas

Trečiadienio vakaras, Zoom ekranas, ir virš penkiasdešimties Utenos rajono tėvų. Juos čia suvedė Bendruomeniniai šeimos namai prie Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro ir viena didelė tema — kaip nustatyti vaikams ribas taip, kad namuose būtų mažiau rėkimo.

Ir pirmas malonus netikėtumas — dauguma šeimų jungėsi su įjungtomis kameromis. Kas žino nuotolines paskaitas Lietuvoje, supras: tai reiškia pasitikėjimą. Utenos krašto žmonės leido save matyti — ir tai jau yra pokalbio pradžia.

Prieš paskaitą gavau daugiau nei penkiasdešimt klausimų. Penkiasdešimt. Iš atsargių žmonių. Ir tai man pasakė viską, ką reikėjo žinoti: jie ne tylūs — jie tiesiog raštu jaučiasi saugiau nei balsu.

Kas jums kelia daugiausiai streso?

Pirmasis klausimas — žodžių debesis. Šešiasdešimt vienas atsakymas, ir debesies centre milžiniškomis raidėmis stovėjo vienas žodis: TUOJ. Šalia — „namų darbai" ir „miegas". Dar toliau — „rėkimas", „telefonas", „nenoriu", „negirdi", „ekranas", „brolių pyktis". Tas debesis buvo kaip šeimos vakaro rentgenas: visi kasdien gyvena tame pačiame chaose, tik retai tai pasako garsiai.

Kai vaikas nepaklūsta...

Antras klausimas buvo konkrečiau: ką darote, kai vaikas nepaklūsta? Beveik septyniasdešimt procentų atsakė sąžiningai: „pakartoju ramiai kelis kartus, paskui pakeliu balsą." Keturi procentai — iškart pakelia. Dvidešimt šeši procentai bando susitarti ir paaiškinti. Ir nė vienas — nė vienas! — nepasirinko „nusileidžiu, nes nenoriu konflikto."

Tai man pasakė svarbų dalyką: šie tėvai nėra bejėgiai. Jie kovoja. Jie tiesiog kovoja įrankiais, kurie veikia tik trumpai — ir paskui reikia vis garsesnio balso.

Sutarta ar pasakyta?

Trečias klausimas buvo skalė: kiek dažnai jūsų namuose taisyklės yra aiškiai sutartos, o ne tiesiog „nuleistos iš viršaus"? Vidurkis — 4,9 iš 10. Beveik lygiai per vidurį. Bet įdomiausia buvo ne vidurkis, o kreivė: ji turėjo du kalnus. Vienas — ties dvejetu ir trejetu (tiesiog pasakau). Kitas — ties šešetu ir septynetu (aptariame kartu). Reiškia — grupė padalinta pusiau. Ir tai buvo puiki vieta pradėti pokalbį apie tai, kas veikia geriau: taisyklė, kurią nuleidai, ar taisyklė, kurią sukūrei kartu.

Pradėjau nuo savęs. Papasakojau, kaip pats ieškojau atsakymo į klausimą „kaip nustatyti ribas" — ir kaip tris kartus suklysdamas ėjau vis arčiau esmės. Pirmą kartą surašiau trisdešimt taisyklių. Nuo „būk mandagus" iki „nekramtyk nagų". Gavosi baudžiamasis kodeksas. Antrą kartą pasitelkiau Eriksoną ir susiejau taisykles su vaiko raidos stadijomis — gražu, logiška, bet ekranuose žmonės žiūrėjo ir galvojo: „gerai, bet ką daryti, kai jis rėkia dėl planšetės?" Trečią kartą ieškojau technikų — kaip skiemenuoti, kaip kalbėti rankomis, kaip pavadinti vaiką vardu taip, kad jis sustotų.

Ir tik tada pamačiau: ribos veikia ne todėl, kad technikos tobulos. Jos veikia todėl, kad už jų stovi žmogus, kuriuo vaikas pasitiki. Vaikas neklauso taisyklės. Vaikas klauso žmogaus.

Tai ir buvo šio vakaro atspirties taškas.

Kalbėjome apie tai, kodėl seni metodai — rėkimas, bausmės, gąsdinimai — veikia vis prasčiau. Ne todėl, kad vaikai pasikeitė (nors jie pasikeitė). O todėl, kad mokslas jau seniai parodė: šešiasdešimt devyni tyrimai, apie šešiasdešimt tūkstančių vaikų, ir nė vienas nerado, kad fizinės bausmės pagerina elgesį. Nė vienas. Bet pasakyti tėvams „negalima mušti" neužtenka — reikia pasakyti, ką daryti vietoj to.

Todėl kalbėjome apie pasekmių ir bausmių skirtumą. Apie tai, kad gera taisyklė turi penkis požymius — ir kad tėvai jų neprivalo turėti trisdešimties, užtenka trijų ar penkių. Apie piemenų metodą — kai su mažu vaiku reikia ne kalbėti, o ganyti: švelniai nukreipti, kiekvieną kartą vienodai, ir verbalizuoti tą patį trumpą sakinį. Šimtą kartų. Nes ribos veikia ne kaip paaiškinimas — o kaip ritmas.

Paklausiau: kokią taisyklę perėmėte iš savo tėvų? Atsakymai buvo nuostabūs savo paprastumu: „suvalgyk iki galo", „gerbk vyresnius", „nemeluok", „pasiklok lovą". Ir tada kalbėjome apie senelių kartą — kaip jie be jokių knygų ir psichologų sugebėdavo perduoti ribas. Ne todėl, kad žinojo technikas. O todėl, kad tikėjo tuo, ką sako, ir niekada nesvyravo. To galime pasiimti — tvirtumą ir kartojimą. Diržo ir baimės — ne.

Iš tų penkiasdešimties klausimų gimė kelios temos, kurios nusipelno atskiro vakaro: brolių ir seserų santykiai, ekranai ir technologijos, suaugę vaikai, vis dar gyvenantys tėvų namuose. Bet svarbiausia, kas gimė šį vakarą — supratimas, kad neturite būti tobuli tėvai. Turite būti šilti ir tvirti. Kiekvieną dieną. Po vieną žingsnį.

Iki pasimatymo kovo pabaigoje — su Utenos krašto šeimomis, kurios drąsiai jungė kameras ir dar drąsiau klausinėjo.

Ačiū Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro Bendruomeniniams šeimos namams už organizavimą ir atsargų, bet labai nuoširdų vakarą.