Į Kauno Šilainius važiavau su viena tema, o atvykęs supratau, kad lauks kita. Užsakymo lape buvo parašyta — bendruomenės formavimas, grupė, ryšiai. Bet jau pirmose pažintinio pokalbio sekundėse pajutau, kad to, kas užsakyme, žmonėms šiandien neužteks. Salėje buvo dvidešimt darželio darbuotojų, ir jų akys nesiklausė apie bendruomenę. Jos klausė apie save.
Pirmas dalykas, kurį tą rytą turėjau padaryti aš pats — pripažinti, kad ir lektorius patiria stresą. Dvi temos, pora minučių, atviras pokalbis su sale. Pasirinkome streso valdymą darželio pedagogui. Ir tada visi kvėptelėjome lengviau — ir aš, ir jos.
Yra toks streso tipas, apie kurį kalbame per mažai. Ūmų atpažįstam visi: širdis daužosi, balsas dreba, rankos prakaituoja. Kaupiamąjį irgi atpažįstam — kai vakare nebenori nieko, ir savaitgalį tik norisi tylos. O trečiasis tipas — ikislenkstinis stresas — yra pats klastingiausias. Jis tylus. Jis netrukdo dirbti. Jis netrukdo šypsotis vaikams, ramiai kalbėti su tėvais, vakare papasakoti savo žmonėms, kaip praėjo diena. Jis tik lėtai, beveik nepastebimai, ima imti tavo energiją, miegą, kantrybę, džiaugsmą. Ir kai pagaliau jį atpažįsti, jau būna pavėluota — kūnas pasako pirmas. Darželio pedagogė, kuri kasdien rytą atskiria dvidešimties vaikų emocijas nuo savo, kuri vienu metu rengia į lauką, ramina, stebi, atsako tėvams ir dar prisimena, kad reikia patekti į tualetą — tokia pedagogė kasdien sėdi būtent ant ikislenkstinio slenksčio. Ir kasdien nuo jo nukrenta ne todėl, kad būtų silpna, o todėl, kad sistema apie ją taip ir neišmoko galvoti.
Vienu metu su darbuotojomis išbandėme vinjetę — psichodramos pratimą, kur scenoje vienu metu sustatomi visi tos dienos stresoriai. Triukšmas. Kelių vaikų vienu metu kreipimasis. Tėvai prie durų. Telefonas. Pavaduotoja koridoriuje. Vaikas, kuris tuoj užsigaus. Vaikas, kuris jau užsigavo. Lapelis su nuoroda, kurią reikėjo pasirašyti dar prieš pietus. Pratimą teko sustabdyti. Ne todėl, kad žmonės nepajėgė vaidinti — priešingai, jie pajėgė per gerai. Net suvaidinta situacija parodė, kiek iš tikrųjų telpa į vieną darželio dienos minutę. Dalvyiai tiesiog labai jautriai sureagavo į suvaidintą situaciją. Salėje keletą sekundžių buvo tyla, kurią žinome iš tikro darbo — ne pauzė, o atpažinimas.
Po vinjetės kalbėjome apie tai, kas iš tikrųjų gali padėti. Ne dideli sprendimai, ne kursai, ne sertifikatai — o vidinės sutartys su savimi. Frazės, kurias žmogus sako sau pats, kai aplinka nieko nesako. „Šiandien tiek." „Galiu eiti miegoti, net jei darbas nepadarytas." „Aš esu pedagogė, bet ne diagnozė." Apie kvėpavimo pratimus situacijose, iš kurių negali pasitraukti. Apie tai, kaip net minutė per valandą — viena minutė kvėpavimo, viena minutė prie lango, viena minutė tyloje — yra ne prabanga, o profesinė higiena. Apie ritualus sustoti būti pedagoge, kai grįžti namo: drabužių pakeitimą, vandens stiklinę, ribą, kur darželio kalbos baigiasi. Apie tai, kad poilsis turi turinį — ne tik nieko neveikti, bet daryti tai, kas iš tikrųjų atstato.
Laikas prabėgo greičiau, nei tikėjausi. Liko temų, kurių nepasiekėme. Bet tai, ką pamatau po tokių susitikimų, dažniausiai būna ne paskaitoje, o po jos. Liekame padiskutuoti. Vadovė ir kelios darbuotojos tyliai, atvirai pasakoja, kokia šiandien yra darželio kasdienybė. Kuo siekia šita įstaiga ir kuo gyvena šitie žmonės. Ant stalo atsiranda pyragaitis — labai skanus, beje. Bet skaniausia toje akimirkoje yra ne pyragaitis. Skaniausias yra atvirumas. Žmonės, kurie nustoja vaidinti, kad viskas tvarkoje, ir pradeda kalbėti apie tai, kaip iš tikrųjų yra.
Vieną dalyką pasakysiu garsiai, nes per tyliai apie tai kalbama. Darželio darbuotojos Lietuvoje šiandien yra teisiškai nesaugios pačiu paprasčiausiu būdu — jos nežino, ar gali trumpam išeiti į tualetą. Nežino, ar gali kelias minutes pabūti viena, kad atsipalaiduotų. Nežino, kas atsitiktų, jei tos minutės metu kažkas atsitiktų grupėje. Tai nėra vienos įstaigos klausimas. Tai nėra vienos vadovės klausimas. Tai sisteminis klausimas, kurį turi spręsti ne kiekvienas darželis atskirai, o visa darželių grupė kartu su steigėjais ir įstatymo leidėjais. Nes nuovargio ir streso simptomai šitoje profesijoje šiandien jau ne vidiniai. Jie matomi. Ir kuo ilgiau apsimesim, kad to nematome, tuo brangesnis bus kelias atgal.
Žvangutyje išvažiavau su tuo pačiu jausmu, kurį jaučia, ko gero, daugelis besilankančių darželiuose: išorė renovuota, viduje - išsekę žmonės. Ir tos dvi tikrovės dar nesusijungia taip, kaip turėtų. Bet tą rytą, salėje, jos truputį priartėjo. Užteko vienos vinjetės, kelių frazių, kelių kvėpavimo įkvėpimų — ir vieno paprasto pripažinimo, kad ikislenkstinis stresas turi vardą, tik mes jį dažniausiai vadiname kitaip. Pavyzdžiui, „toks jau darbas".
Padalomąją medžiagą pedagogės gavo. Likusi tema — bendruomenės formavimas — palikta lentynoje. Kai bus laikas grįžti, grįšiu.