Auksiukai bokšto salėje
Trakų Pusiasalio pilis, bokšto salė, pirmadienis po pietų. Dvidešimt trys dešimtokai iš Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos — ir beveik penkios valandos, kurių niekas iš jų neprivalėjo čia praleisti. Jie atėjo po pamokų. Savo noru. Ir liko iki pat vakaro.
Tai daug pasako.
Vieta, kuri keičia toną
Andrius Storta — fizikos mokytojas, šios klasės auklėtojas nuo penktokų — išrūpino bokšto salę susitikimui. Ir tai nebuvo atsitiktinumas. Kai susitikimas vyksta ne mokyklos kabinete, o istorinėje pilies salėje su skliautais ir siaurais langais — pasikeičia viskas. Tonas, greitis, atvirumas. Čia nėra skambučio, nėra pertraukos, nėra „dar vienos pamokos" jausmo. Čia yra tik erdvė ir laikas.
Andrius vadina juos „auksiukai". Vadovauja nuo penktos klasės. Tai ne „mokykla užsakė psichologą" — tai auklėtojo asmeninis rūpestis. Ir kai auklėtojas investuoja į klasę tokiu lygiu — klasė pradeda skirtis. Darosi tikresnė, gyvesnė, turi inercijos.
Žaismingumas, sumaišytas su kandumu
Pirmas įspūdis — labai gyva klasė. Juos reikia tik uždegti, tik pakviesti — ir jie jau veiksme. Tiek vaikinai, tiek merginos drąsiai pasisakė nuo pirmos minutės. Bet atmosferoje jautėsi ir kažkas kita: lengvas žaismingumas, sumaišytas su kandumu. Kiek jie tarpusavyje gali būti nuo širdies, o kiek nuolat turi gintis humoro forma — į šį klausimą per penkias valandas atsakymo neradau.
O gal atsakymas ir yra toks: jie dar mokosi. Ir klasėje vis dar yra susiskaidymas į grupeles — pagal tai, su kuo gali būti atviresnis. Tai normalu dešimtoje. Bet tai reiškia, kad darbas dar nebaigtas.
Jie pasirenka
Vienas dalykas, kuris nustebino labiausiai: nemažai kalbėta apie tai, kad jie gali tapti didele problema mokytojams dėl savo elgesio. Bet svarbiausia — jie PATYS pasirenka, kuriems mokytojams bus jaukūs ir patogūs, o kurie patirs dešimtoko „lengvą destrukcinę galią". Tai ne chaotiškas elgesys. Tai sąmoningas pasirinkimas — kas rodo ir galią, ir atsakomybę.
Kai paauglys pasirenka, kam atsidarys — tai jau yra brandos ženklas. Netobulas, bet tikras.
Apie ką kalbėjome
Pradėjome nuo susipažinimo ir klasės bendruomenės — kaip jie pažįsta vieni kitus, kokie ryšiai tarp jų. Tada — branda: kas yra ir turi likti vaikystė, o kas jau yra brandaus žmogaus pradžia. Motyvacija ir tikslai — labai atvirai jaunimas rodė, kad paprasti biologiniai poreikiai gali būti savotiški gyvenimo tikslai. Nenorėjau moralizuoti, bet vis kviečiau uždėti klaustuką: ar tikrai pinigai ir malonumai gali išvežti per visą gyvenimą? Dalis sakė — taip. Bet tikiu, kad pavyko įdiegti tam tikrą abejonę. Ir baigėme būtinaisiais įgūdžiais savarankiškam gyvenimui.
Pavasaris jautėsi stipriai — simpatija, meilė, vienu metu priėjome net prie seksualumo temos, kurios neplanavau. Bet tai natūralus paauglystės bruožas, ne provokacija. Reikia tik atsargumo.
Klausimai, kurie reikalauja dėmesio
Pabaigoje mokiniai lapeliuose pateikė klausimus — tiek man, tiek Andriui. Klausimai nebuvo pigūs. Jie atskleidė tai, ką patys tyrinėja savo gyvenime — ir tai reikalauja dėmesio.
Tą patį vakarą Andrius paleido apklausą klasėje. Per mažiau nei valandą šešiolika iš dvidešimt trijų atsakė: „Taip, norėčiau vienuoliktoje pakartoti, bet mūsų pasirinktomis temomis."
Jie nori tęsti. Ir nori patys pasirinkti temas. Tai gali būti brandžiausias dalykas, kurį dešimtokas gali pasakyti.
Greičiausiai tai ne paskutinis susitikimas.