Paskutinę mokslo metų savaitę į salę rinkosi Jurbarko Vytauto Didžiojo mokyklos pedagogai. Turiu pripažinti — mačiau juos jau su matomu nuovargiu. Tokiu, kuris nusėda per ilgus mokslo metus, ne per vieną sunkią savaitę. Ir vis dėlto jie atėjo. Sėdėjo, klausė, ginčijosi. Man tai pirmas geras ženklas: pavargęs žmogus, kuris vis dar nori kalbėti apie savo darbą, dar toli gražu nėra užgesęs.
Diskusija buvo gyva ir nevienoda. Teko išgirsti ir radikalią poziciją — kad viskas labai blogai, kad sistema lūžta, o mokytojas paliktas vienas. Tokias mintis verta išgirsti, ne nutildyti: dažnai už jų slypi ne piktumas, o nuovargis. Bet toje pačioje salėje sėdėjo ir kiti — tie, kurie savo darbą iki šiol sieja su idealizmu ir paprasta meile vaikams. Vienas pokalbis net pasuko į pagarbą vyresnei kartai, mokytojams, kurie kažkada būdavo ištikimesni savo darbovietei ir likdavo joje visą gyvenimą.
Bet ryškiausias šios dienos akcentas buvo pinigai. Ir čia mes nemažai diskutavome — ar tikrai atlyginimas yra tas motyvatorius, kurio visi ieškome. Aš nesiginčiju: pinigai svarbu. Tai grindys, ant kurių stovime — kai žmogus negalvoja apie sąskaitas, jis gali galvoti apie pamoką ir apie vaiką. Bet grindys nėra lubos. Tyrimai jau seniai rodo keistą dalyką: ryšys tarp atlyginimo ir pasitenkinimo darbu stebėtinai silpnas, o iš anksto pažadėtas atlygis prasmingame darbe motyvaciją kartais net pristabdo.
Todėl atsargiai — mieli mokytojai — bandžiau parodyti vieną mintį. Tikėkimės geresnių finansinių sąlygų; jos tikrai reikalingos. Bet savo motyvacijos prie algos geriau neprirakinkime. Nes jei ji kabo tik ant atlyginimo, ji griūva kaskart, kai atlyginimas nepasikeičia. Tikroji motyvacija dažniausiai gyvena kitur: saugume, darbo pripažinime, jausme, kad tave matome kaip žmogų, o ne kaip etatą. Būtent apie tai ir kalbėjome — apie keturis „bakus", kurie iš tikrųjų laiko mokykloje: prasmę, meistriškumą, ryšį ir autonomiją. Atlyginimas pripildo gal vieną iš jų.
Ar visus įtikinau? Tikrai ne. Ir nereikia. Pakanka, kad keli išėjo su klausimu, kurio anksčiau sau neuždavė: o kas iš tikrųjų mane čia laiko?
Su šia kolektyvo dalimi greičiausiai dar susitiksime rudenį — tad pokalbis lieka neuždarytas. O kol kas man buvo tiesiog smagu pamatyti vasarišką, šiek tiek pavargusį, bet gyvą Jurbarko Vytauto Didžiojo mokyklos ekipažą. Gražių atostogų — ir iki rudens.