Grįžau iš Anykščių į Kvartaliuką pilnas įspūdžių ir minčių. Ką tik vedžiau diskusiją Anykščių MENŲ inkubatoriuje apie vaikų vertybių formavimą ir tėvų perdegimą. Antroji tema man vis dar neduoda ramybės, tad vos spėjau įžengti pro duris, įsipyliau arbatos ir prisėdau Verandoje. "Kaip praėjo?" - pro šalį eidama paklausė Saulė, jogos mokytoja iš renovuoto namo. Ji pati augina tris vaikus, ir visada atrodo tokia rami. "Įdomiai, bet buvo nelengva kalbėti apie tėvų perdegimą," - atsakiau. "Tam tikra prasme, lengviau kalbėti apie perdegimą, kai jį patiria kažkas kitas, ne tu pats." Saulė prisėdo šalia, ir netrukus prie mūsų prisijungė Diana - psichologė iš sovietinio daugiabučio, auginanti autistišką sūnų. "Įdomu, kaip dažnai tėvai iš tiesų patiria perdegimą?" - pasiteiravo Diana. "Skaitau įvairius straipsnius, kuriuose minima, kad net 40-60% tėvų kenčia nuo perdegimo simptomų." Gurkštelėjau arbatos ir prisiminiau tyrimus, kuriuos neseniai analizavau. "Žinai, tai priklauso nuo to, kaip apibrėžiame perdegimą," - pradėjau. "Klinikinė tėvų perdegimo sindromo diagnozė nustatoma maždaug 5-9% tėvų. Tačiau jei kalbame apie atskirus perdegimo simptomus - išsekimą, dirglumą, jausmą, kad nebeturi jėgų - tada taip, tokius ženklus gali pajusti apie 40-60% tėvų, ypač mamų." "Tai skirtumas tarp 'aš jaučiuosi išsekusi' ir 'aš patiriu klinikinį perdegimo sindromą'?" - patikslino Saulė, glostydama savo ilgus plaukus. "Būtent. Ir tai svarbus skirtumas, kad nesupaprastintume problemos." Tuo metu į Verandą užsuko Raimundas - statybininkas iš modernaus namo. Jis vienas augina tris paauglius, nes žmona prieš penkerius metus emigravo. "Apie ką čia diskutuojate?" - paklausė jis, prisėsdamas ant laiptų. "Apie tėvų perdegimą," - atsakė Diana. "Ar jauti, kad šiais laikais tėvams tenka daugiau?". Raimundas susimąstė. "Mano tėvas sakydavo, kad jo darbas - uždirbti pinigus, o mama rūpinosi viskuo kitu. O dabar? Aš ir uždirbu, ir valgyt gaminu, ir su mokytojais bendrauju, ir su psichologais..." "Tyrimai tai patvirtina," - linktelėjau. "Per pastaruosius 30-50 metų tėvystės intensyvumas ženkliai išaugo. Motinos dabar praleidžia su vaikais maždaug 50% daugiau laiko nei prieš 30 metų. Kai kurie duomenys rodo, kad nuo 1965 iki 2012 metų motinų laikas, skiriamas vaikams, beveik padvigubėjo - nuo 54 iki 104 minučių per dieną." "Įdomu, kad kalbame apie intensyvesnę tėvystę laikais, kai technologijos turėtų palengvinti mūsų gyvenimą," - pastebėjo Saulė. Diana atsiduso. "Aš kartais jaučiu nuolatinį stresą bandydama suderinti darbą ir rūpinimąsi Marku. Kažkur skaičiau, kad 85% tėvų nuolat patiria stresą dėl darbo ir šeimos derinimo." "Šis skaičius gali būti šiek tiek pervertintas," - švelniai pastebėjau. "Tyrimai rodo, kad apie trečdalis tėvų per mėnesį patiria aukšto lygio stresą dėl darbo-šeimos konfliktų, o apie 48% jaučiasi visiškai išsekę bandydami subalansuoti viską. Dauguma tėvų - apie 80-86% - bent kartais jaučiasi skubantys ir pervargę, bet nuolatinis, kasdieninis stresas būdingas mažesnei daliai." "O kaip pandeminiai metai?" - įsiterpė Raimundas. "Man atrodo, tada viskas apsivertė aukštyn kojom." "COVID-19 tikrai pagilino problemą," - sutikau. "Perdegimo simptomų daugėjo, tėvai rečiau taikė pozityvias auklėjimo praktikas ir dažniau griebdavosi griežtos disciplinos. Tačiau duomenys nevienareikšmiai dėl to, ar perdegimo atvejų tikrai padvigubėjo - tai priklausė nuo šalies, tėvų amžiaus ir kitų aplinkybių." Verandoje kurį laiką tvyrojo tyla. Kiekvienas susimąstė apie savo patirtį. "Kas mane labiausiai jaudina - tai poveikis vaikams," - galiausiai prabilo Diana. "Ypač kai dirbu su šeimomis, matau, kaip tėvų būsena tiesiogiai atsispindi vaikų elgesyje." "Taip, čia susidaro savotiškas užburtas ratas," - pritariau. "Tyrimai rodo, kad tėvų perdegimas siejasi su prastesne tėvų-vaikų sąveika, didesniu netinkamos disciplinos taikymu, įskaitant smurtą, emociniu atitolimų nuo vaikų. O tai sukelia daugiau vaikų elgesio problemų, kas savo ruožtu dar labiau išsekina tėvus." "Ir taip sukasi ratas: perdegimas → prastesnė tėvystė → dar stipresnis perdegimas," - apibendrino Saulė. "Būtent. Pridėkime dar biologinį poveikį - ilgalaikis stresas sukelia kortizolio disbalansą, o tai ilgainiui gali silpninti imuninę sistemą, skatinti uždegimą, didinti kraujospūdį, cholesterolio kiekį..." Raimundas susiraukė. "Tai ką dabar, viskas labai blogai ir nieko negalime padaryti?" Nusišypsojau. "Ne, tikrai ne. Būtent todėl ir svarbu kalbėti apie perdegimą - kad atpažintume ženklus anksti, kad normalizuotume pagalbos prašymą. Kad tėvai žinotų - jie nėra vieni su savo iššūkiais." "Apie prevenciją ir palaikymą galbūt galėtume pakalbėti kitą kartą?" - pasiūlė Diana. "Man atrodo, Kvartaliukui tai būtų labai aktualu." "Būtinai," - pritariau. "O kol kas priminsiu, kad savęs kaltinimas tik pagilina perdegimą. Jei jaučiate perdegimo ženklus - tai ne jūsų, kaip tėvų, nesėkmė, o ženklas, kad galbūt turime pertvarkyti bendruomenės palaikymo sistemas." Saulė pakilo. "Man reikia bėgti į studiją, bet labai laukiu pokalbio apie prevenciją. Ir... ačiū. Kartais jau vien žinojimas, kad tai, ką jauti, turi pavadinimą ir kad tai patiria daugelis, šiek tiek palengvina." Likau sėdėti Verandoje, stebėdamas, kaip leidžiasi saulė virš Kvartaliuko. Šis pokalbis priminė, kodėl taip svarbu kurti vietas, kur tėvai gali tiesiog būti, dalintis ir suprasti, kad jų išgyvenimai yra reali, rimta patirtis, reikalaujanti dėmesio ir palaikymo.
Noriu padėkoti Anykščių bendruomeniniams šeimos namams už galimybę dalintis savo žiniomis, susitikti su mamomis ir tėčiais. Mūsų susitikimas 2025 m. balandžio 17 d. buvo apie vaikų vertybes ir mūsų kaip tėvų perdegimą. Antroji tema deja yra itin jautri.