Patyčios kaip bendravimo standartas: kodėl mes nenustosime tyčiotis

Beveik pusė Lietuvos paauglių patiria patyčias kiekvieną mėnesį — tai aukščiausias rodiklis Europoje. Ir ne, tai ne mokyklos problema. Tai mūsų problema. Mes tyčiojamės iš mokytojų per vakarienę, iš kaimynų per tvorą, iš politikų internete. O paskui stebimės, kad vaikai daro tą patį. Prevencija Lietuvoje yra ritualas, ne sistema. Ispanija turi trigubai mažiau patyčių ne todėl, kad jų vaikai geresni — o todėl, kad jų suaugusieji kalba kitaip. Kol patyčios yra mūsų bendravimo standartas, joks filmukas per klasės valandėlę to nepakeis.

Žinote, kas man labiausiai patinka Lietuvos švietimo diskusijose? Dramos. Mes labai mėgstame dramą. Kažkas paskelbia statistiką — ir prasideda. Visi rėkia: „Šokiruojantys skaičiai!" Žiniasklaida rašo straipsnius. Ekspertai kalba radijuje. Ministerija „imasi priemonių". Kažkas sukuria dar vieną prevencinę programą.

Ir po dviejų savaičių visi pamiršta.

Iki kitos statistikos.

Pusė vaiko gyvenimo — po smūgiu

UNICEF duomenys švieži ir aiškūs: beveik 49 procentai Lietuvos 13–15 metų moksleivių patiria patyčias bent kartą per 30 dienų. Tai aukščiausias rodiklis tarp visų tyrime dalyvavusių Europos šalių. Europos vidurkis — 24 procentai. Ispanijoje — 11.

Sustokime ties šiuo skaičiumi. Pusė. Kas antras paauglys per mėnesį patiria kažką, ką UNICEF klasifikuoja kaip patyčias.

Bet jūs žinote, ką daro dauguma lietuvių, kai išgirsta šį skaičių? Numoja ranka. „Na, mes juk irgi augome, ir nieko." Arba: „Per jautrūs tie vaikai dabar." Arba dar geriau: „Gyvenimas — ne cukraus vata."

Štai čia ir yra visa problema.

Viskas gerai, tik nėra kur gyventi

PSO inicijuotas HBSC tyrimas, atliekamas kas ketverius metus 45 šalyse, nuosekliai rodo tą patį vaizdą: Lietuva — Europos viršūnėje. 2018-aisiais 32 procentai trylikos metų berniukų ir 31 procentas mergaičių pranešė patyrę patyčias. Ir ne tik patyrę — Lietuva pirmauja ir tarp tų, kurie patys tyčiojasi. Mes ne tik aukos. Mes ir budeliai.

O dabar — kibernetinės patyčios. OECD ataskaita (2025) rodo: Lietuvos kibernetinių patyčių rodiklis — 27,1 procento — aukščiausias Europoje. Ispanija? Septyni su puse procento. OECD vidurkis — penkiolika su puse.

Ir čia aš noriu pakalbėti apie tai, ką dažnai ignoruojame: mokykla šiandien yra tik tarpinė stotelė. Vaikas ateina į pamoką aštuntą. Išeina antrą. O nuo antros iki ryto — jis internete. Ir ten nėra jokios klasės auklėtojos, jokio psichologo, jokios „prevencinės programos". Ten yra komentarų skiltis, grupiniai pokalbiai, kuriuose balsavimas, kas šiandien bus auka, ir TikTok video, po kuriais šimtai žmonių rašo dalykus, kurių nepasakytų į akis.

Mokykla patyčioms yra kas stotelė autobusui — vieta, kur sustoji pakeliui.

Prevencija kaip teatras

Mokytojas Alius Avčininkas LRT laidoje tai pavadino tiesiai: prevencija Lietuvoje yra pavienės programos, kurios mokiniams kelia juoką. Ateina kažkas iš centro. Rodo filmuką. Padaroma „testukas". Ir tuo viskas baigiasi.

Aš sutinku su juo, bet noriu papildyti.

Problema ne tik ta, kad prevencija yra atsitiktinė. Problema ta, kad ji yra vaidinama. Ji daroma ataskaitai. Mokykla turi parodyti, kad „dirba su patyčiomis". Ir ji parodo — skaičiais, programų pavadinimais, pasirašytais lapais. Bet ar kas nors pasikeitė koridoriuje? Ar pamokoje? Ar autobuso stotelėje po pamokų?

Žinote, kas keičia patyčių kultūrą? Ne programos. O tai, ar mokytojas ryte pasisveikina su mokiniu. Ar per šventę sėdi kartu, o ne atskirai. Ar kai kas nors ką nors pasako šlykštaus — yra žmogus, kuris ramiai, bet tvirtai pasako: „Čia taip nedarome."

Nuoseklumas mažuose dalykuose. Ne draminiai rėkimai, kad „būtina kažką daryti!"

Ispanijoje patyčių rodiklis — trigubai mažesnis nei Lietuvoje. Ne todėl, kad jų švietimo sistema tobula. O todėl, kad bendravimo kultūra kitokia. Žmonės kalba šilčiau. Daugiau liečia vieni kitus. Daugiau šypsosi. Tai nėra genetika — tai socialinė norma.

Lietuvoje socialinė norma — kitokia. Mes vengiame. Mes tylime. Mes nesakome, kas skauda. O kai sakome — tai dažniau pykčiu nei nuoširdumu.

Kai neišmokstama būti kartu

Lietuvoje yra labai daug vienišumo. Ne to instagraminio vienišumo, kai žmogus fotografuoja liūdną kavą. O tikro. Struktūrinio. Kai mokytojų kambaryje visi sėdi prie savo telefonų. Kai tėvų susirinkime niekas nenori kalbėti. Kai vaikai per pertrauką stovi kiekvienas savo telefone, vienas šalia kito, bet ne kartu.

Mes paprasčiausiai nemokame būti kartu. Nei vaikai, nei suaugusieji.

Ir tai yra susiję su patyčiomis tiesiogiai. Nes patyčios klesti ten, kur nėra ryšio. Kur žmogus šalia tavęs nėra žmogus — o objektas, į kurį galima nukreipti savo pyktį, nuobodulį ar baimę.

Lietuvos tyrimas (2025), apklausęs 4124 mokinius, parodė, kad tik 48,81 procento paauglių jaučiasi laimingi. Pusė. O patyčios — tiek mokykloje, tiek internete, tiek gatvėje — stipriai koreliuoja su tuo nelaimingumu. Tai ne nuostaba. Tai logika.

Kalbėti nuoširdžiai — baisiausia, kas gali nutikti

Yra dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbame.

Lietuvoje labai sunku kalbėti nuoširdžiai ir atvirai. Tai būdinga ir mokytojams, ir mokiniams, ir tėvams. Mes turime šimtą būdų pasakyti dalykus apsuktu keliu — bet tiesiai? Tiesiai yra „nemandagu", „per daug", „kam reikia".

Avčininkas LRT interviu pasakė, kad yra mokytojų, kurie nenori kalbėti tam tikromis temomis — net tarpusavyje. Ne dėl to, kad nesupranta. O dėl to, kad bijo. Bijo konflikto, bijo, kad bus apšaukti, bijo, kad „ne ta nuomonė".

O jei suaugusieji bijo kalbėti — ko mes tikimės iš vaikų?

Mama prie vakarienės stalo ir polinkis į akademiškumą

Ir dar vienas skaudus dalykas, kurį reikia pasakyti garsiai. Tėvai neretai žeminančiai kalba apie mokytojus. Apie jų amžių — „na, ta sena karve". Apie gebėjimus — „ko ji gali išmokyti, jei pati nieko nesugeba". Apie atlyginimą — „už tokius pinigus ko norėt".

Vaikas visa tai girdi. Ir ką jis išmoksta? Kad apie žmogų, kuris stovi prieš jį klasėje, galima kalbėti kaip apie nieką. Kad autoritetas nėra vertas pagarbos. Kad žeminimas — normalu. O paskui tas pats vaikas nueina į mokyklą ir pasako bendraklasiui kažką panašaus. Ir mes stebimės?

Psichologė Goda Levinskaitė tai patvirtina: vaikus formuoja aplinka — socialiniai tinklai, tėvai, suaugę žmonės, kurie kalba. Jeigu aplinkoje nėra pagarbios kalbos — vaikai mokosi bendrauti taip pat.

Lietuvoje akademinė sėkmė tampa svarbesnė nei psichologinė gerovė. Visą ugdymo procesą varo egzaminai, pasiekimų tikrinti, testavimo kultūra. Mokytojui nebelieka laiko būti su vaiku. Padėti jam atpažinti emocijas. Kurti santykį. Diskutuoti. Tiesiog — būti kartu.

Ir kai mokytojas pasveria — kas yra matuojama: akademiniai pasiekimai ar vaiko emocinė savijauta — aišku, kas laimi. Nes egzaminus kažkas tikrina. O vienišumo — ne.

Tai gal mes tiesiog tokie ir esame?

Čia bus nepopuliarus dalykas.

Aš nemanau, kad artimiausiu metu šią situaciją išspręsime. Ne todėl, kad nesistengiame. O todėl, kad patyčios yra mūsų bendravimo standartas. Mes taip kalbame vieni su kitais — su pašaipa, ironija. Komentarų skiltyse. Darbo pokalbiuose. Šeimose. Mokytojų kambariuose.

Tai nėra vaikų problema. Tai yra kultūros problema. Vaikai tiesiog daro tai, ką mato. Geriau nei bet kas kitas.

Ir kol mes galvosime, kad tai galima išspręsti dar viena prevencine programa — tol bus 49 procentai. Arba daugiau.

Pokyčiai prasideda ne nuo ministerijos. Ne nuo programų. Ne nuo statistikos.

Rekomenduojama literatūra

Kalbant apie patyčių mastą Europoje, UNICEF duomenų platforma kasdien atnaujina globalią statistiką — šalys rikiuojamos pagal tai, kiek 13–15 metų paauglių pranešė patyrusių patyčias per pastarąsias 30 dienų. Duomenis galima rasti UNICEF DATA: Bullying. data.unicef.org/topic/child-protection/violence/bullying/

PSO inicijuotas tyrimas HBSC (Health Behaviour in School-Aged Children) kas ketverius metus apklausia 45 šalių paauglius — ir Lietuva nuosekliai pirmauja patyčių reitinguose. Naujausia 2021/22 ataskaita: WHO Regional Office for Europe. (2024). Health Behaviour in School-aged Children (HBSC) Study: International Report from the 2021/2022 Survey. Copenhagen: WHO.

Apie kibernetines patyčias Europoje — labai aiški OECD ataskaita su interaktyviais duomenimis: OECD. (2025). How's Life for Children in the Digital Age? Paris: OECD Publishing. Išsami analizė — Euronews: euronews.com/next/2025/12/08/cyberbullying-among-children-rises-in-all-european-countries

Apie Lietuvos paauglių patyčių sąsają su laimės ir sveikatos pojūčiu — šviežias lietuvių mokslininkų tyrimas: Šmigelskas, K. et al. (2025). Bullying Experiences Among Lithuanian Adolescents: The Associations Between Subjective Happiness and Well-Being. Psychiatry International, 6(3), 97.

UNESCO ir UNICEF kartu parengė vieną svarbiausių globalių ataskaitų apie smurtą mokyklose: UNESCO. (2019). Behind the Numbers: Ending School Violence and Bullying. Paris: UNESCO. Prieiga: unicef.org/media/66496/file/behind-the-numbers.pdf

Ankstyvasis Latvijos ir Lietuvos palyginimas, kuris pirmasis parodė, kad Lietuvoje patyčių problema didesnė nei kaimyninėje šalyje: Zaborskis, A., et al. (2005). Bullying and subjective health among adolescents at schools in Latvia and Lithuania. International Journal of Public Health.