Pirmieji 1000 dienų mokykloje. Išgyvenimo gidas „šviežiam“ pedagogui

Sveiki atvykę į „zoną“.

Jei skaitote šį tekstą, tikėtina, kad mokykloje dirbate pirmus, antrus arba trečius metus. Statistikos požiūriu, jūs esate „rizikos grupėje“. Būtent per šį laikotarpį įvyksta didžiausias lūžis: arba pedagogas užsiaugina storą odą ir lieka, arba tyliai uždaro duris ir išeina į IT, vadybą ar... tiesiog į ramybę.

Šis tekstas yra ne apie metodikas. Jis apie tai, kaip išsaugoti save, kai realybė trenkia visu svoriu.

Mokykla - dramatiškas (bet gyvas) chaosas

Būkime atviri – universitetas jūsų tam neparuošė. Jums pasakojo apie „įtraukųjį ugdymą“, bet nepasakė, ką daryti, kai Petriukas trečią kartą per pamoką siunčia jus „toli“, o jo tėvai 22 valandą vakaro rašo piktus laiškus dėl pažymio. Jums sakė, kad būsite „žinių nešėjai“, bet nutylėjo, kad 40% laiko būsite socialiniai darbuotojai, psichologai, taikytojai ir biurokratai.

Šiandieninė mokykla yra tarsi milžiniškas laivas audroje. Visuomenė reikalauja, kad ji būtų moderni „paslaugų teikėja“, tėvai nori individualaus dėmesio (bet nenori ribų), o sistema vis dar bando suvaldyti popierizmą.

Ir visgi... aš noriu pagirti šią netobulą mokyklą. Ji vis dar laikosi. Ji vis dar yra vienintelė vieta, kurioje mokinys, namuose matantis tik ekraną ar tėvų nugaras, gali sutikti Žmogų. Jūs esate tie žmonės. Jūs esate tie, kurie laiko šį laivą ant vandens, net jei patys kartais jaučiatės lyg be irklų.

Trys naujoko stadijos (Kur esate jūs?)

Per tuos 3 metus jūs pereisite tris pragaro (ir rojaus) ratus:

1. Išgyvenimas (1 metai). Būsena „Gaisras“. Viskas nauja, baisu, o kiekviena klaida atrodo kaip pasaulio pabaiga. Jūs bėgate, gesinate, nemiegate.
2. Inercija (2–3 metai). Būsena „Autopilotas“. Jūs jau mokate susitvarkyti, bet pradedate jausti nuovargį. Atsiranda pavojingas abejingumas: „Ai, padarysiu kaip nors“. Tai pati klastingiausia stadija.
3. Lūžis arba Pabudimas. Čia sprendžiasi jūsų likimas. Arba jūs randate prasmę iš naujo, arba tampate piktu mokytoju, kurio visi bijo (ir kurio niekas nemyli).

Kaip neišprotėti per pirmus 3 metus?

Kad netaptumėte statistika, kuri „pabėgo“, turite išmokti keletą taisyklių, kurių nėra vadovėliuose:

1. Susiraskite „saugų žmogų“. Jums reikia ne mentoriaus, kuris tikrins planus. Jums reikia žmogaus mokykloje, kuriam galite pasakyti: „Aš nebegaliu, aš nieko nemoku, aš noriu rėkti“. Ir kuris atsakys: „Aš žinau. Eime kavos“. Tai gali būti bet kas – nuo kolegos iki valytojos. Vienatvė yra didžiausias priešas.
2. Jūs nesate Dievas. Jūs negalite išgelbėti visų vaikų. Jūs negalite ištaisyti visų šeimų klaidų. Jūsų darbas – būti šalia ir mokyti, o ne prisiimti atsakomybę už viso pasaulio nelaimes. Paleiskite tai.
3. Klaida yra jūsų draugas. Pirmus trejus metus jūs turite teisę klysti kasdien. Suklydote prie lentos? Puiku. Tai geriausia pamoka vaikams, kad mokytojas yra žmogus. Atsiprašykite ir eikite toliau. Tobuli pedagogai egzistuoja tik ministerijos ataskaitose.
4. Ribos, ribos, ribos. Jei atsakysite į tėvų laišką šeštadienį, jie rašys jums kiekvieną šeštadienį. Jūs mokote žmones, kaip su jumis elgtis. Išmokite pasakyti: „Mano darbo laikas baigėsi. Pakalbėsime pirmadienį“.
5. Išlaikykite širdį. Sistema bandys jus paversti „paslaugų teikėju“. Nepasiduokite. Jūsų vertė yra ne tame, kaip gerai pildote dienyną, o tame, kaip jūs jaučiate vaiką.

Sveiki atvykę į profesiją, kuri yra beprotiškai sunki, bet beprotiškai prasminga. Jūs statote pamatus ten, kur kiti mato tik plytas.

Laikykitės. Jūs ne vieni.

Jūsų bendrakeleivis, Mopsis