Keturiasdešimt trys Rusijos mokytojai sako: „niekas nepasikeitė.“ Vaikų tėvai žūsta fronte, į klasę ateis naujas mokinys iš „specialiosios karinės operacijos“ zonos, o mokytojas užrašo: „daugiau ataskaitų, bet daugiau nieko.“ Tai vaizdas iš tyrimo apie Rusijos mokytojus. Ar Lietuvos mokykla labai skiriasi? Ar tikrai?
Šiame straipsnyje — apie tai, kaip mokytojo „neutralumas“ tampa aklumo forma. Apie baimę, kuri trukdo kalbėti. Apie diskusijas, kurios nebeturi kur vykti. Apie Ukrainos vaikus, kurie tapo nematomi. Ir apie tai, kodėl mokytojas, kuris nemato krizės, negali mokyti emocinių įgūdžių.
Aš pradėsiu nuo tokio vaizdo. Įsivaizduokite Rusijos mokyklą 2024 metų rudenį. Karas Ukrainoje tęsiasi trečius metus. Šalią mokyklos stovi informacinis stendas su kariais. Klasėje sėdi vaikai, kurių tėvai fronte. Ir mokytojas sako: „Niekas nepasikeitė. Na, gal daugiau ataskaitų.“
Tai ne mano fantazija. Tai duomenys iš Sergejaus Chernyšovo tyrimo, paskelbto Acta Paedagogica Vilnensia 2025 metais. Istorikas iš Rūro universiteto Vokietijoje atliko 43 interviu su mokytojais iš 11 Rusijos regionų ir vadinamosios „Luhansko Liaudies Respublikos.“ Jo radiniai pribloškia ne tuo, kad mokytojai „palaiko karą“ ar „priešinasi“ — o tuo, kad daugumai tai tiesiog … neįdomu.
„Aš nesikišu“
68 procentai tirtų Rusijos mokytojų teigia, kad patys sprendžia, kaip vesti pamokas. Beveik pusė sako, kad jų niekas neprižiūri. Kai klausi apie atleidimo priežastis — mini atlyginimą, krūvį, konfliktus su administracija. Tik trys iš keturiasdešimt trijų paminėjo cenzūrą ar represijas.
O kai klausi apie patį karą? „Vaikai tapo neramesni — tie, kurių tėvai fronte, stresuoja. Su jais sunkiau dirbti.“ Tai sako mokytojai. Ne apie politiką, ne apie vertybes, ne apie tai, kas teisinga ar neteisinga. Tiesiog apie kasdienę praktiką — su jais sunkiau dirbti.
Chernyšovas tai apibendrina taip: mokytojai gyvena ne „prieš“ valstybę ir ne „už“ ją — jie gyvena šalia jos. Karas jiems yra ne moralinė dilema, o buitinė problema:„ „Sunerimusi dėl savo sūnėno, kuris dingo per SKO.“
O aš galvoju: ar tai ne apie mus?
Baimė be vardo
Dabar aš kalbu apie Lietuvą. Ir aš matau dalyką, kuris man neduoda ramybės jau kelis metus.
Lietuvos mokytojų tarpe yra labai daug atsargumo. Ne atsargumo kaip išminties, o atsargumo kaip baimės. Baimės pasakyti ne tai, ką reikia. Baimės būti neteisingam. Baimės, kad kas nors „praneš“ administracijai. Ir dėl to viešos diskusijos jautriais klausimais — apie karą, apie vertybes, apie mokinių psichikos sveikatą, apie tai, kas iš tikrųjų vyksta klasėje — dažnai net neprasideda.
Mokytojas gali atvirai kalbėti tik su keliais artimais kolegomis. O kartais — su niekuo. Mokytojų kambarys tapo vieša erdve, kur žodžiai sveriami. Ir tai nėra tik Rusijos problema — tai yra mokytojų profesinės bendruomenės problema visur, kur sistema nebepalieka laiko pokalbiui.
Diskusija, kurios nebera
O laiko tikrai nebeliko. Štai kas iš tikrųjų įvyko per pastaruosius dešimt metų: mokytojų neformalaus bendravimo erdvės sužlugo.
Prisiminkite, kaip buvo anksčiau. Klasei vadovas ir mokiniai turėdavo laiko ne tik dalykui. Buvo pokalbiai per klasės valandėlę, buvo ekskursijos, buvo tiesiog labiau įprasta būti kartu. Mokytojų kambaryje buvo diskusijos apie mokinius, apie tai, kas vyksta jų gyvenime.
Dabar? Klasės vadovas kartais vos pasiekia savo mokinius, nes bando užsidirbti deramą atlyginimą imdamasis kuo daugiau pamokų, būrelių, projektų. Santykis su mokiniais pasidarė trumpesnis, funkciškesnis, paviršinis. Ir ne dėl to, kad mokytojas to norėtų — o dėl to, kad krūvis tiesiog nebeleidžia.
O kai nebelieka laiko pokalbiui — nebelieka ir galimybės pamatyti krizę, kuri vyksta mokinio gyvenime. Ir ne tik mokinio — savo.
Nematomi vaikai
Dabar apie kai ką, ką dažnas jau spėjo pamiršti.
2022 metų pavasarį Lietuvos mokyklose atsirado tūkstančiai vaikų iš Ukrainos. Buvo palaikymo akcijos, buvo viešos diskusijos, buvo solidarumas. Mokyklos bandė integruoti, padėti, suprasti.
O dabar? Tie vaikai vis dar čia. Nors jų jau sumažėjo. Jie keliauja po Lietuvos mokyklas — vieni atvyksta, kiti išvažiuoja, treti keičia mokyklą antrą ar trečią kartą. Jie tapo dalimi kasdienio vaizdo. Ir kaip viskas, kas tampa įprasta — tapo nematomi.
Kur yra tos palaikymo akcijos? Kur yra diskusijos apie tai, ką šie vaikai patyrė ir ką patiria? Aš jų matau žymiai rečiau nei prieš dvejus metus. Gali būti, kad nuovargis daro savo. Gali būti, kad mokytojai tiesiog nebepajėgia — nes krūvis, nes buitiniai rūpesčiai, nes savo problemos.
Bet tai reiškia, kad mes, patys to neplanuodami, darome tą patį, ką daro tie 43 Rusijos mokytojai: nematome krizės, kuri vyksta mūsų klasėje. Ne dėl piktumo. Dėl nuovargio.
Mokytojas, kuris formavo valstybę
O juk taip nebuvo visada.
Jei pažiūrėtume į istoriją, mokytojai ne kartą buvo tie, kurie formavo būsimų lyderių pažiūras. Kiek politikų, rašytojų, visuomenės veikėjų savo kalbose ir atsiminimuose mini mokytoją, kuris pakeitė jų mąstymą? Ne programomis ir ne vadovėliais — o pokalbiu, asmeniniu ryšiu, drąsia pozicija.
Sąjūdžio laikais Lietuvos mokytojai buvo ne tik stebėtojai — jie buvo dalyviai. Mokyklose vyko diskusijos, kurios formavo naują kartą. Mokytojas buvo ne tik žinių perteikėjas, bet ir pilietis, kuris savo pavyzdžiu rodė, ką reiškia turėti poziciją.
Chernyšovas savo straipsnyje pateikia kitą pusę — pokarinę Vokietiją. Ten mokytojų dalyvavimas nacių diktatūros kūrime ilgai liko neaptartas. Permąstymas atsirado tik su nauja mokytojų karta — tais, kurie patys dalyvavo 1968-ųjų studentų judėjime. Vadinasi, reikėjo kartos pasikeitimo, kad mokykla permąstytų savo vaidmenį.
Ar mes laukiame to paties?
Emocinis aklumas ir SEK
Dabar grįžtu prie to, kas yra mano darbo šerdis — prie emocinių kompetencijų.
Ingos Truskauskaitės tyrimas (BOOM-LT, 2026) parodė, kad 35 procentai Lietuvos jaunų suaugusiųjų priklauso prastosios psichikos sveikatos grupei. Per trejus krizės metus jų depresija, nerimas ir stresas smarkiai išaugo. Palyginimui: Vokietijoje tokių buvo tik 13 procentų.
O kas apsaugo? Tyrimas rado du veiksnius: pozityvi psichikos sveikata prieš krizę (gerovė, pasitikėjimas savimi) ir žemas nerimo lygis. Kitaip tariant — jei žmogus ateina į krizę su emocinėmis kompetencijomis, jis išlaiko. Jei be jų — spiraliniais laiptais žemyn.
O dabar susiekime tai su mokytoju. Jei mokytojas pats nemato krizės savo klasėje — nei Ukrainos vaikų skausmo, nei savo mokinės nerimo, nei savo paties perdegimo — kaip jis gali mokyti vaikus emocinės savimonės? Kaip jis gali ugdyti socialines emocines kompetencijas (SEK), jei pats gyvena toje pačioje emocinėje migloje, kurią Rusijos mokytojai vadina „nieko nepasikeitė“?
Tai yra emocinis aklumas iš nuovargio. Ir jis yra panašus į tą, kurį tyrimo dalyviai Rusijoje demonstravo: ne priešinimasis, ne palaikymas, o tiesiog — nematymas.
Kur dingsta balsas
Yra dar vienas matmuo, apie kurį mažai kalbame. Tai mokytojų balsas viešoje erdvėje.
Kada paskutinį kartą girdėjote mokytoją, kuris viešai pasakė kažką netikėto? Ne profsąjungų pareiškimą apie atlyginimus, o asmeninį požiūrį apie tai, kas vyksta švietimo sistemoje, kas vyksta visuomenėje, kas vyksta su vaikais?
Mokytojai Lietuvoje beveik nedalyvauja viešoje diskusijoje kaip intelektualai. Jie nėra kviečiami į ekspertinius pokalbius apie vaikų psichinę sveikatą. Jie nerašo savo nuomonės apie švietimo reformas viešai. Jie rašo ataskaitas, pildo klausimynus, veda pamokas — bet jų balsas kaip mąstančių profesionalų yra beveik išnykęs.
Ir tai nėra tik institucinė problema. Tai yra ta pati baimė, apie kurią kalbėjau: bijoma būti neteisingam, bijoma prisiimti poziciją, bijoma, kad už žodį teks atsakyti.
Kas galėtų padėti
Pasakysiu tris dalykus, kuriuos matau.
Pirma: mokytojams reikia saugių erdvių diskusijai. Ne seminarų, kur parodo skaidres, o paprastų reguliarių pokalbių, kur galima atvirai kalbėti apie tai, kas sunku. Supervizijos, intervizijos, neformalios mokytojų grupės. Be vertinimo, be ataskaitų.
Antra: reikia atgaivinti mokytojo ir mokinio asmeninį ryšį. Klasės vadovo valandėlė negali būti formalumas. Tai yra viešos erdvės, kur mokinys gali būti žmogumi, ne tik mokiniu. Bet tam reikia laiko. O laiką atima krūvis.
Trečia: Ukrainos vaikų integracija negali būti „atlikta“ ir pamiršta. Tai yra tęstinis procesas, ir mokykla turi turėti įrankius jam palaikyti — ne tik pirmąsias savaites, o nuolat.
Plačiau apie mokytojo emocines kompetencijas ir jų ugdymą rašau recepte „Mokytojo emocinė savimonė: 3 praktikos.“
Šiandien manau taip
Chernyšovas baigia savo straipsnį citata iš Alexejaus Jurchako knygos apie paskutinę sovietinę kartą: „Viskas buvo amžina, kol nustojo egzistuoti.“ Jis sako, kad Rusijos mokykla turėjo istorinį šansą aiškiau apsibrėžti, būti aktyvi veikėja — bet tuo šansu nepasinaudojo.
Aš galvoju apie Lietuvos mokyklą. Ar mes naudojamės savo šansu? Ar mes matome krizę, kuri vyksta mūsų klasėse — ne tik Ukrainos vaikų, bet ir savo šalies? Ar mokytojas šiandien yra pilietis, kuris formuoja vertybes? Ar jis yra specialistas, kuris veda pamokas ir pildo ataskaitas?
Aš neturiu galutinio atsakymo. Bet šiandien manau taip: mokytojo neutralumas krizės metu nėra dorybė. Tai yra prabanga, kurios mes negalime sau leisti. Nes kai mokytojas nemato krizės — vaikai lieka vieni.
O vaikai vieni likti negali.
Rekomenduojama literatūra
Labai rekomenduoju Chernyšovo straipsnį — jis parodo veidrodį, kurį ne kažin ar norime matyti, bet reikia:
Chernyshov, S. (2025). War and the State in the Value Orientations and Everyday Professional Practices of Russian Teachers. Acta Paedagogica Vilnensia, 55, 60–76. DOI: 10.15388/ActPaed.2025.55.4
Apie Lietuvos jaunų žmonių psichikos sveikatą krizės metu — Truskauskaitės BOOM-LT tyrimas:
Truskauskaitė, I. et al. (2026). Stress, Anxiety, Depression, and Positive Mental Health During Times of COVID-19 and War in Ukraine. Stress and Health.
Apie mokytojų emocines kompetencijas ir jų reikšmę — Elbertson ir Jennings apžvalga:
Elbertson, N. A., Brackett, M. A., & Weissberg, R. P. (2010). School-based social and emotional learning (SEL) programming. In P. Linley et al. (Eds.), Oxford Handbook of Positive Psychology (2nd ed.).
Apie tai, kaip emocijos veikia kaip tiltas tarp motyvacijos ir pasiekimų:
Butkienė, D., Čepaitė, L., Rakickienė, L., Šilinskas, G., & Raižienė, S. (2026). “I Know What You Think About Math, Now Tell Me What You Feel.” Psichologija, 75, 63–83.