Tegul šiandien dar tylu
Norėčiau, kad taip ir būtų, bet šio straipsnio negaliu pradėti taip, kaip įprastai pradedu. Negaliu pasakyti „viskas bus gerai". Galiu pasakyti tik štai ką: dauguma mūsų nenori žinoti to, apie ką čia rašysiu. Bet jei jau atsivėrėte šį puslapį — jums tai jau svarbu.
Kalbu kaip mokyklos psichologas. Per dvidešimt penkerius darbo metus Lietuvos mokyklose mačiau labai daug krizių. Mačiau, kaip elgiasi mokytojai, kai vaikas ateina su pranešimu apie tėvo mirtį. Mačiau, kaip reaguoja administracija, kai paauglys paskelbia apie ketinimą nusižudyti. Mačiau, kaip atrodo direktoriaus akys, kai šeima reikalauja atsakymo, kuriam jis nepasirengęs. Bet niekada nemačiau, kaip mokykla išgyvena karą.
Ir būtent dėl to dabar rašau.
Dauguma mokyklų administracijų, kurias konsultuoju, į pasirengimą žiūri kaip į techninį dokumentą. Vandens atsargos. Generatoriai. Apgyvendinimo sutartys. Ir taip — tai svarbu, net labai svarbu. Plechavičiaus licėjus Kaune ką tik pristatė praktiškai išbandytą planą: 500 asmenų apgyvendinimo objektas, 1 250 litrų vandens per parą, 1 700 maisto porcijų, 28–45 darbuotojai, virš 21 tūkst. eurų vienkartinė investicija. Konkrečių skaičių Lietuva seniai laukė. O Kauno forumas, kuriame dalyvavo per 200 švietimo įstaigų atstovų, parodo aiškiai — tema jau perėjo į operatyvinį sluoksnį.
Bet štai mano klausimas: įsivaizduokite, kad turite visą tą planą. Vandenį. Maistą. Generatorius. Visą cementą rūsyje. Visas dvipusiškai užsidarančias duris.
Kaip nuvestumėte 200 mokinių į rūsį, jei visi jų tėvai ką tik gavo žinutę, kad jų vyrai mobilizuojami? Kaip kalbėtumėte su mokytojų grupe, kuri tiesiog žiūri į vieną tašką? Ką atsakytumėte auklėtojai, kuri sako „aš negaliu"?
Techninis pasirengimas yra indėlis į tai, kad šios scenos jums apskritai duos laiko jas išgyventi. Be vandens — žūsime fiziškai. Be plano žmonėms — žūsime kitaip. Tyliai, viduje, su tuščiomis akimis.
Ko negaliu pakeisti — ir kodėl tai svarbu
Kitoje pasaulio pusėje yra mokyklos, kurios man pačiam tampa atramos pavyzdžiu. Japonijoje, vienoje Kamaišio mokyklų, per Rytų Japonijos žemės drebėjimą vaikai patys, remdamiesi ankstesnio ugdymo kultūra, žinojo, ką daryti. Nubėgo į kalnus. Išsigelbėjo dešimtys vaikų.
Kitoje įstaigoje pedagogai laikėsi raidiškos instrukcijos. Instrukcija sakė — laukite. Vaikai laukė. Žuvo daugybė.
Skirtumas tarp išgelbėtų ir žuvusių buvo ne plane. Buvo gyvenimo būdo ugdyme. K. Murakami, japonų mokyklos direktorius, sako: teisingi sprendimai krizės metu gimsta iš ankstesnių veiksmų, ne iš vadinamojo „teisingo plano".
Kaip mokyklos psichologas, esu šio sakinio gerbėjas. Jis išlaisvina nuo ilgų instrukcijų, kurios dažniausiai pasilieka mokyklos lentynoje. Ir grąžina mus prie kažko svarbiau — prie ugdymo kultūros, prie kasdienio bendrumo, prie augintos atsakomybės mokytojų kolektyve.
Konkretu — trys dalykai, kuriuos verta padaryti dar šį mėnesį
Nebūsiu kuklus. Štai trys dalykai, kuriuos, jei būčiau direktorius, daryčiau šiandien.
Pirma. Pakviesčiau savo kolektyvą vienam ramiam pokalbiui. Ne pratyboms. Ne instrukcijoms. Pokalbiui apie tai: jei rytoj prasidės mobilizacija, kuris iš jūsų dar galės ateiti į darbą? Kuris turi tėvų, vaikų ar partnerių, kuriuos privalės gelbėti pirma? Kuris niekada nesipriešino, bet pasakys: „aš negaliu"? Tai nėra silpnumo klausimas. Tai realumas, ką geriau žinoti dabar, ne krizės akimirką.
Antra. Pažvelgčiau į savo psichologą kaip į krizinio plano dalį, ne kaip į post-faktum konsultantą. Kasdienėje veikloje psichologas atrodo kaip tas, kuris „gal pagelbės, jei kas atsitiks". Krizės metu jis tampa kritinės infrastruktūros dalimi — toks pat svarbus kaip generatorius. Ir su juo, kaip su generatoriumi, reikia laiku patikrinti, ar veikia. Praktiškai tai reiškia: įtrauk jį į krizinio plano rengimą. Įtrauk į pratybas. Įtrauk į mokytojų palaikymo karkasą.
Trečia. Pasiryžčiau trims pratyboms. Ne vienai. Trims. Tai — Plechavičiaus licėjaus pamoka. Vienas planas yra popierius. Trys išbandymai jau yra žinia. Tarp pirmos ir trečios pratybų pamatysite, kuri dalis lūžta. Ne ta, kurios tikėjotės. Ne ta, kuri aprašyta vadovėliuose. Būtent jūsų įstaigos silpnoji vieta. R. Žilaitis tai pasakė paprastai: „Tik veiksmo metu išryškėja, kuri dalis silpnesnė ir ką reikia patobulinti."
Ką aš pats darau
Nebandysiu įtikinti, kad esu pasirengęs. Esu kelyje. Per pandemiją išmokau trijų dalykų, kurie dabar mane laiko.
Pirma — kad krizėje psichologas tampa paradoksaliai reikalingas. Pirmosiomis dienomis atrodo nereikalingas: visi puola gelbėti fizinį išgyvenimą — maistą, vaistus, logistiką. Bet labai greitai jis tampa būtinas, nes žmonės pradeda lūžti iš vidaus.
Antra — kad mano profesinis vaidmuo turi būti griežtai apibrėžtas. Aš nesu gelbėtojas. Nesu karys, medikas, kapelionas ar logistikos vadovas. Tai nėra silpnybė — tai aiškumas. Krizėje labiausiai pasimeta tie, kurie bando būti viskuo.
Trečia — kad mano įrankių yra keturi: konsultacijos, ramybė kaip atskaitos taškas, įžvalgos ir bendrumas. Visa kita yra pridedama.
Ir aš ruošiuosi. Ne taip, kaip kažkas norėtų įsivaizduoti — su konservuotomis pupelėmis ir ginklu po pagalve. Ruošiuosi viduje. Ir su konkrečiais įrankiais: mikroautobusu, kuriuo galėsiu pasiekti mokyklas; vaizdo turiniu; Zoom grupėmis; narystėmis kuriamoje TV platformoje. Mano darbas krizės metu — būti naudingam ne logistinėmis žinutėmis, o žingsniais į priekį.
Niekas nežino, kada mus puls. Bet kiekvienas iš mūsų žinome, kad tą akimirką galėsime sutikti arba žiūrėdami į grindis, arba pasirengę.
Pabaigai
Noriu pasakyti vieną dalyką direktoriams, kurie skaito šį straipsnį. Pasirengimas nėra paranoja. Nėra apatija. Nėra demonstracija. Pasirengimas yra prielaida ramybei. Jei žinote, ką darysite, jūs neįstrigsite. Jei neįstrigsite, galėsite žiūrėti į žmones, ne į instrukciją.
Ir dar vienas dalykas. Žinote, ko labiausiai bijau kaip psichologas? Kad krizė ateis, ir mes visi būsime pasirengę logistiškai. O psichologiškai — visi atsidursime tame pačiame Lvivo rūsyje, kur mokytojai verkia prieš vaikus.
Tegul šiandien dar tylu. Bet pasinaudokim ta tyla.
Šaltiniai
Krapavickaitė D. „Pasirengusi mokykla: praktiškai išbandytas planas". Kauno diena, 2026-04-28.
Lvivo srities Kruty Didvyrių vardo kadetų licėjaus vadovo plk. J. Gusaro pasisakymas Kauno švietimo forume „Kaip mokykla turi dirbti karo atveju" (2026-04).
Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus (Kaunas) krizinis planas, pristatytas direktoriaus R. Žilaičio.
K. Murakami pozicija (japonų mokyklos direktorius) — cituojama Krapavickaitės reportaže.