288 etatų Vilniuje „užpildyti" ne naujais mokytojais, o senaisiais, dirbančiais daugiau — ir šis skaičius per metus padvigubėjo. Per pusmetį nutraukiama dvigubai daugiau sutarčių nei sudaroma. 29% mokytojų svarsto palikti sistemą — ir 71% iš jų negrįžtų. Jauni mokytojai bėga 3,4 karto greičiau nei vyresni kolegos. O Lietuvos mokytojai dirba 5 valandomis per savaitę ilgiau nei OECD vidurkis ir patiria beveik dvigubai didesnį stresą dėl atsakomybės už mokinių pasiekimus.
Kas, jei pasakyčiau, kad Vilniuje mokytojų netrūksta?
Oficialiai — netrūksta. Etatai užpildyti. Pamokos vyksta. Skambutis skamba laiku. Viskas gerai.
Tik yra vienas skaičius, kuris viską apverčia aukštyn kojomis: 288. Tiek etatų šiemet Vilniuje „užpildė" ne nauji mokytojai, o tie patys žmonės, tiesiog dirbdami daugiau. Pernai tas skaičius buvo 152. Per metus — padvigubėjo. Tai ne statistinis triukšmas. Tai sistema, kuri sprendžia trūkumą ne žmonėmis, o valandiniais priedais.
Kai kolegos iš Edu Vilnius pasidalijo savo tyrimų duomenimis apie Vilniaus mokytojus, o aš juos suguldžiau šalia TALIS 2024 tarptautinės ataskaitos — išlindo vaizdas, kurio niekas nepasakoja per mokytojų dieną. Dešimt skaičių, kurie kalba garsiau už bet kurį pranešimą.
Kosmetika vietoj gydymo
Pradėkime nuo to, kas atrodo gerai. 64% Vilniaus mokytojų dirba visu etatu — skamba solidžiai. Bet vidutinis krūvis yra 1,06 etato, o pusė mokytojų dirba daugiau nei 1,09 etato. Tai reiškia, kad „etatai užpildyti" ne todėl, kad atėjo nauji žmonės, o todėl, kad esami pasiėmė daugiau.
Ir tai ne kažkokia stabili norma. 2023-iaisiais dėl virškrūvių buvo užpildyti 152 etatai. 2024-aisiais — jau 288. Darbas padidintu krūviu tampa normalizuota mokyklų praktika, kaip konstatuoja Edu Vilnius tyrėjai. Yra toks medicinos terminas — kompensacinis mechanizmas. Kūnas dar veikia, bet jau nebe sveikai. Mokyklų tinklas daro tą patį.
Kraujavimas, kurio niekas nematuoja
O dabar — skaičius, kuris mane labiausiai sustabdė. Per pusmetį Vilniuje vidutiniškai nutraukiamos 339 darbo sutartys. O sudaroma — tik 145. Tai ne svyravimas. Tai nuolatinis, stabilus neigiamas balansas, kuris kartojasi kasmet.
Ir čia svarbu suprasti: didesnė dalis tų 339 nėra pensininkai. Didesnė dalis — darbingo amžiaus žmonės, kurie tiesiog palieka. Keičia mokyklą, išeina į privatų sektorių arba apskritai meta švietimą.
Sistema kasmet turi pritraukti 250–350 naujų mokytojų vien tam, kad išliktų. Ne kad augtų. Kad tiesiog nesubliūkštų.
29%, kurie jau viena koja lauke
Edu Vilnius tyrimas „Kodėl mokytojai išeina" papildo šitą vaizdą siaubingu skaičiumi: 29% Vilniaus mokytojų svarsto palikti mokyklų tinklą. Beveik trečdalis.
Bet baisiausia ne tai. Baisiausia — kad 71% iš jų sako: jei išeisiu, tai nebedirbs švietimo sektoriuje apskritai. Ne kitoje mokykloje. Ne kitame mieste. Visai.
Tai nėra „kaita". Tai — negrįžtamas praradimas. Kai žmogus palieka profesiją, jis nebeateina atgal.
Jaunų mokytojų „gravitacinis bėgimas"
Ir čia atsimušame į kitą skaičių, kuris man kerta: jaunesni nei 44 metų mokytojai turi 3,4 karto didesnę tikimybę palikti mokyklą nei vyresni kolegos.
Vidutinis Vilniaus mokytojo amžius — 50,5 metų. Ir tai nėra todėl, kad jauni neateina. Jie ateina. Bet jie ir išeina. Daug greičiau nei spėjame pastebėti.
Tai reiškia, kad tas populiarus naratyvas apie „mokytojų senėjimą" yra tik pusė tiesos. Tikroji problema — ne senėjimas, o bėgimas. Sistema nesugeba išlaikyti pačių mobiliausių ir perspektyviausių žmonių, kurie jai labiausiai reikalingi.
46 valandos ir stresas, kurio niekam nereikia
Pažiūrėkime, koks yra kasdienybės fonas, iš kurio tie žmonės bėga.
TALIS 2024 duomenys rodo: Lietuvos mokytojas dirba vidutiniškai 46 valandas per savaitę. OECD vidurkis — 41. Ir atotrūkis auga — nuo 2018-ųjų darbo laikas pailgėjo daugiau nei keturiomis valandomis. Kiekvieną dieną — dar truputį ilgiau. Dar truputį daugiau. Dar viena popietė be poilsio.
Bet valandos — tai tik dalis paveikslo. 73% Lietuvos mokytojų patiria didelį stresą dėl asmeninės atsakomybės už mokinių pasiekimus. OECD vidurkis — 45%. Mes — beveik dvigubai.
Tai reiškia, kad sistema ne tik reikalauja dirbti ilgiau, bet ir užkrauna asmeninę kaltę: jei mokinys nesimoko — tai tavo problema. Jei nesuvaldai klasės — tai tavo silpnybė. Jei rezultatai nukrito — tu kaltas.
Pinigai vis dar neskanūs
Ar atlyginimai gerėja? Taip, formaliai. TALIS rodo, kad pasitenkinimas atlyginimu Lietuvoje pakilo nuo 11% 2018-aisiais iki 28% 2024-aisiais. Tai — pastebimas šuolis.
Bet OECD vidurkis — 39%. Mes vis dar gerokai žemiau. O Edu Vilnius tyrimas parodo, kas iš tikrųjų vyksta: 96% Vilniaus mokytojų didesni atlygį laiko svarbiausia sąlyga, lemiančia sprendimą likti mokykloje. Devyniasdešimt šeši procentai. Tai — absoliutus prioritetas, kuris viską kita nustumia į antrą planą.
Ir čia kyla klausimas: net jei atlyginimai kyla — ar jie kyla pakankamai greitai, kad aplenktų nusivylimą?
36% dirba keliose vietose
O kol laukiame atsakymo — 36% Vilniaus mokytojų dirba papildomą darbą. Kitoje mokykloje. Ne švietimo sektoriuje. Korepetitoriais. Tai Edu Vilnius ir TALIS duomenys vienas kitą sustiprinantys: TALIS nurodo, kad 42% Lietuvos mokytojų apskritai turi kitos darbo patirties.
Fragmentuotas etatas verčia žmogų blaškytis tarp kelių darbdavių. Ir tada mes stebimės, kodėl mokytoja neatsakė į laišką iki penktadienio. Na, gal todėl, kad penktadienį ji jau kitoje mokykloje.
23% be kvalifikacijos — ir tai normalu?
Dar vienas skaičius, kuris turėtų kelti pavojaus signalą: 23% naujai priimtų mokytojų Vilniuje neturi pedagogo profesinės kvalifikacijos. Bendrai Vilniuje jie jau sudaro 16% visų mokytojų. Ir ši dalis nuosekliai auga.
Tai ne kaltinimas tiems žmonėms. Jie ateina padėti, kai sistema šaukiasi pagalbos. Bet tai — liudijimas, kad švietimas nebegali pasirinkti. Jis ima, kas ateina.
Vienas šviesus taškas — ir klaustukais apsuptas
Yra viena gera žinia. Mentorystės prieinamumas Lietuvoje per šešerius metus pakilo nuo 9% iki 26%. Tai reiškia, kad kas ketvirtas naujas mokytojas dabar turi mentorių. Anksčiau — kas dešimtas.
Bet čia pat — ir paradoksas. Edu Vilnius tyrimas rodo, kad mentorystės, kolegų palaikymo ir pagalbos specialistų trūkumas yra stipriausias statistinis veiksnys, susijęs su mokytojų sprendimu palikti Vilniaus mokyklas. Tai reiškia, kad mentorystė veikia — bet jos vis dar per mažai. 26% — tai ne sistema. Tai — lašas.
Ne „kiek trūksta?", o „kiek dar liko?"
Kai sudedi visus dešimt skaičių — matai ne atskirų problemų sąrašą. Matai organizmą, kuris dar funkcionuoja, bet jau nebe sveikai. 288 etatai, kurių nėra. 339 sutartys, kurių niekas nepakeičia. 29% žmonių, kurie stovi prie durų. Jauni, kurie bėga. Seni, kurie lieka vieni. Stresas, kuris auga. Atlygis, kuris vis dar nepakankamai saldus. Kvalifikacija, kurią sistema nebegali rinktis.
Klausimas ne „kiek dar mokytojų trūksta?"
Klausimas — kiek dar liko?
Šaltiniai ir rekomendacijos:
Šiame straipsnyje remiausi keturiais dokumentais, kurie kartu piešia tikslesnį vaizdą nei bet kuris iš jų atskirai:
Edu Vilnius (2024). Vilniaus miesto mokytojai 2024: situacija ir tendencijos. Tyrėja Rūta Mazgelytė. Prieiga: eduvilnius.lt
Edu Vilnius (2023). Vilniaus miesto pedagogų tyrimas 2023. Prieiga: eduvilnius.lt
Edu Vilnius (2024). Kodėl mokytojai išeina. Ataskaita apie mokytojų kaitos priežastis Vilniuje. Prieiga: eduvilnius.lt
OECD (2025). TALIS 2024 Results: Teachers and School Leaders as Valued Professionals. Lietuvos ataskaita. Prieiga: nsa.smm.lt
Jei norite giliau pasiknisti — labai rekomenduoju TALIS ataskaitą skaityti kartu su Edu Vilnius duomenimis. Tarptautinis kontekstas + vietinė realybė = vaizdas, kuris nemeluoja.