„Mokykla vagia mūsų vaikystę“. Būtinas pokalbis klasės valandėlei

Viename iš savo vizitų Pakruojo krašte, Lygumuose, išgirdau frazę, kuri mane sustabdė tarsi raudonas šviesoforo signalas. Diskutavome su mokytojais apie motyvaciją, kai viena pedagogė pacitavo savo mokinius. Ji pasakė ne tai, ką mes, suaugusieji, norime girdėti, o tai, ką vaikai iš tikrųjų jaučia.

„Mokytoja, mokykla iš mūsų vagia vaikystę. Ji ją gadina. Jei ne mokykla, mes dabar žaistume, sportuotume, būtume lauke, bendrautume. O dabar čia sėdime ir darome nesąmones.“

Stojo tyla. Nes giliai širdyje mes žinome, kad iš jų perspektyvos tai yra tiesa.

Mes galime piktintis, galime moralizuoti apie „šviesią ateitį“, bet pabandykime akimirkai įlįsti į šiuolaikinio paauglio kailį. Jų pasaulis už mokyklos sienų yra ryškus, greitas, interaktyvus ir pilnas dopamino. Ten jie yra herojai vaizdo žaidimuose, ten jie yra kūrėjai „TikTok“ platformoje, ten jie jaučiasi kompetentingi. O tada jie ateina į klasę, kurioje laikas sulėtėja, kur reikia daryti tai, ko jie nepasirinko, ir kur dažniausiai jie jaučiasi... nepakankami.

Žodis „nesąmonė“, kurį jie taip dažnai vartoja apibūdindami pamokas, iš tikrųjų nereiškia „kvailystė“. Paauglių kalboje „nesąmonė“ reiškia: „aš nematau prasmės“.

Ir čia yra didžioji mūsų, pedagogų ir tėvų, klaida. Kai vaikas sako, kad mokykla yra beprasmė, mes puolame gintis senais argumentais: „tau to reikės ateityje“, „stosi į universitetą“, „gausi gerą darbą“. Bet Z ir Alfa kartoms „ateitis“ yra tolima ir abstrakti sąvoka. Jie gyvena „čia ir dabar“. Jiems 12 metų mokyklos atrodo kaip kalėjimo bausmė už nusikaltimą, kurio nepadarė – už tai, kad gimė.

Tai kam iš tikrųjų reikalinga mokykla 2026-aisiais?

Tai yra klausimas, kurį siūlau atsinešti į artimiausią klasės valandėlę. Ne tam, kad skaitytumėte paskaitą, o tam, kad iš tikrųjų pasikalbėtumėte.

Mokykla technologijų amžiuje nebėra žinių šaltinis. „Google“ žino daugiau už mus visus kartu sudėjus. Mokykla šiandien yra treniruočių salė.

Pabandykite mokiniams pasiūlyti šią metaforą: kai eini į sporto salę ir kilnoji svarmenis, tu to nedarai todėl, kad gatvėje tave užpuls sunkūs metalo gabalai ir tau reikės juos pakelti. Tu kilnoji svarmenį (kuris pats savaime yra beprasmis metalo gabalas), kad tavo raumuo taptų stiprus.

Lygiai taip pat yra su matematika, istorija ar literatūra. Gali būti, kad gyvenime tau niekada neprireiks apskaičiuoti trikampio ploto. Bet sprendžiant tą uždavinį, tavo smegenys „kilnoja svarmenį“ – jos mokosi susikaupti, mokosi logikos, mokosi nepasiduoti, kai sunku.

Mokykla „vagia“ patogų laiką, kad padovanotų atsparumą.

Ji moko daryti dalykus, kurių tu nenori, tam, kad vėliau galėtum daryti tai, ką nori, ir darytum tai kokybiškai. Ji yra vienintelė vieta, kurioje tu mokosi būti bendruomenėje, kurios nepasirinkai. Socialiniuose tinkluose mes galime užblokuoti tuos, kurie mums nepatinka. Klasėje mes turime išmokti su jais sugyventi. Tai ir yra tikroji „gyvenimo repeticija“.

Taip, vaikai teisūs – jie galėtų tą laiką praleisti žaisdami ar „bendraudami“ (dažniausiai telefonuose). Bet ar tai juos augina? Ar tai tik suteikia momentinį malonumą?

Nebijokime pripažinti mokiniams: „Taip, aš girdžiu jus. Kartais mokykla tikrai užknisa. Kartais sistemos yra pasenusios. Bet mes čia esame ne tam, kad „iškaltume“ vadovėlį. Mes čia esame tam, kad užsiaugintume stuburą.“

Mokiniams nereikia mūsų teisuoliškų atsakymų. Jiems reikia, kad priimtumėme jų jausmą, neneigtume jo, ir tada pakviestume į suaugusiųjų pasaulį – ne kaip paklusnius kareivėlius, o kaip mąstančius žmones.

Galbūt kitą kartą, kai jie sakys „tai nesąmonė“, paklauskite: „O kaip tu tai pakeistum, jei būtum mokyklos direktorius?“. Ir tada prasidės tikrasis ugdymas.

Evaldas Karmaza