Kodėl ramybė darželyje yra būtinybė, o ne prabanga

Sveiki atvykę į netobulą pasaulį, mielieji darželio herojai.

Šiandien noriu pasikalbėti ne apie vaikus. Ne apie ugdymo planus, ne apie tėvų lūkesčius ir ne apie tai, kaip paruošti gražiausią rudenėlio šventę.

Šiandien noriu pasikalbėti apie Jus. Apie tą akimirką, kai uždarote grupės duris, kai triukšmas (kuris kartais prilygsta reaktyvinio lėktuvo gausmui) nutyla, ir Jūs liekate su savo mintimis. Apie tą jausmą, kai atrodo, jog esate išdalinti po gabalėlį – vienas gabalėlis Jonukui, kitas – piktai mamai, trečias – ataskaitoms, ir sau nebeliko nieko.

Darbe dažnai girdime: „Vaikas yra dėmesio centre.“ Ir tai tiesa. Bet aš, kaip keliaujantis Mopsis, noriu Jums atskleisti vieną viešą paslaptį, apie kurią garsiai kalbame rečiau: Jei pamatas sugrius, namas (kad ir koks gražus bebūtų) neatlaikys.

Jūs esate tas pamatas.

Deguonies kaukės principas

Prisimenate instrukciją lėktuve? „Kilus pavojui, pirmiausia deguonies kaukę užsidėkite patys, o tik po to padėkite vaikui.“ Skamba žiauriai? Egoistiškai? Ne. Tai yra vienintelė logika, kuri veikia. Nualpęs suaugęs žmogus nebegali niekam padėti.

Darželyje galioja ta pati taisyklė. Išsekęs, perdegęs, ciniškas pedagogas nebegali ugdyti. Jis gali tik „prižiūrėti“. O mes juk norime ugdyti, tiesa? Todėl rūpestis savimi nėra „lepinimasis“ ar „tinginystė“. Tai yra Jūsų profesinė pareiga.

Mes ne aptarnaujame, mes kuriame santykį

Viena didžiausių streso priežasčių darželyje – tai jausmas, kad turime visus „aptarnauti“. Išklausyti visas tėvų pretenzijas, sugerstyti visas vaikų emocijas, būti tobulais darbuotojais administracijai.

Stop.

Įkvėpkite ramybės. Iškvėpkite chaosą.

Mes nesame paslaugų teikėjai. Mes nesame SPA centras tėvams, kur viskas turi būti „vis įskaičiuota“ ir su šypsena. Mes esame bendruomenė. O bendruomenėje galioja ne tik teisės, bet ir pareigos. Viena iš Jūsų pareigų – saugoti savo ribas.

Kaip tai padaryti praktiškai? 3 Mopsio rekomendacijos

Žinau, teorija skamba gražiai, bet kaip tai atrodo antradienį, 16 valandą, kai grupėje chaosas? Štai keli „gyvenimo repeticijos“ metodai.

1. Šventoji tylos pertrauka (ne telefonui!)

Klaida, kurią daro 9 iš 10 pedagogų: per pertrauką (kai vaikai miega ar kai Jus pakeičia kolegė) Jūs griebiate telefoną. „Tik patikrinsiu žinias“, „tik atrašysiu į žinutę“. Smegenims tai nėra poilsis. Tai tiesiog kito tipo triukšmas.

(Rekomendacija) Susikurkite „Tylos zoną“. Tai gali būti paprasta kėdė nusukta į langą, kurioje draudžiama kalbėti apie darbą.

• Jei turite 10 minučių – 5 iš jų praleiskite žiūrėdami į tolį, užsimerkę arba tiesiog gerdami vandenį.
• Be telefono. Be kolegės pasakojimo apie jos vyrą. Be planavimo.
• Tai vadinama „sensorine iškrova“. Leiskite nervų sistemai atvėsti.

2. Ritualas: „Nusiimu kepurę“

Pedagogas – tai vaidmuo. Tai kepurė, kurią užsidedate ryte. Ji sunki, ji spalvota, ji reikalauja atsakomybės. Bet Jūs nesate ta kepurė. Jūs esate žmogus po ja.

(Rekomendacija) Sukurkite fizinį veiksmą darbo pabaigai.

• Kai išeinate pro darželio vartus, mintyse (arba fiziškai – nusibraukdami nuo pečių) pasakykite: „Aš baigiau darbą. Aš nusiimu mokytojos kepurę. Dabar aš esu tiesiog [Jūsų vardas].“
• Neneškite tos kepurės namo. Jūsų šeimai reikia mamos/žmonos/dukros, o ne „auklėtojos“, kuri vis dar bando visus auklėti ar organizuoti.

3. 1:1 su savimi (Būsenos termometras)

Mes dažnai laukiame, kol kas nors kitas paklaus: „Kaip tu jautiesi?“ O jei nepaklaus? O jei administracija užsiėmusi?

(Rekomendacija) Tapkite patys sau vadovais. Kartą per dieną paklauskite savęs:

• „Kiek procentų energijos aš turiu dabar?“
• Jei atsakymas mažiau nei 30% – tai raudona lemputė. Tai reiškia: jokių papildomų projektų, jokių ilgų pokalbių su tėvais šiandien. Tik bazinis režimas. Ir tai yra gerai. Tai yra branda.

Pabaigai: Apie „tobulą“ pedagogą

Nėra tokio dalyko kaip tobulas pedagogas. Yra tik gyvas žmogus, kuris kartais pavargsta, kartais supyksta, bet kuris myli savo darbą. Jūsų ramybė yra geriausia dovana vaikams. Joks edukacinis žaislas neatstos ramios, pailsėjusios mokytojos, kuri turi kantrybės tiesiog būti.

Tad saugokite save. Ne dėl „planų“, o dėl to, kad esate to vertos.