Klaidų kaina ir brandos viltis. Ar jūsų vaikas drįstų jums prisipažinti?
Įsivaizduokite žmogų, kuris vadovauja vienam garsiausių pasaulio prekės ženklų „Jordan“. Jis spaudžia rankas krepšinio legendoms, dėvi nepriekaištingą kostiumą ir valdo milijoninius biudžetus. Tačiau giliai viduje jis nešiojasi sprogmenį – paslaptį, kurią saugojo daugiau nei 30 metų. Larry Milleris, sėkmingas verslininkas, paauglystėje padarė didžiulę klaidą, kuri kainavo žmogaus gyvybę, o jam pačiam – metus kalėjime.
Kodėl aš, mokyklos psichologas, pasakoju jums šią drastišką istoriją? Nes ji yra tobulas pavyzdys to, ką psichologijoje vadiname „šešėlio našta“. Milleris dešimtmečius gyveno baimėje, kad jo praeitis sugriaus jo ateitį. Ir tai yra būsena, kurią, deja, pažįsta daugelis mūsų vaikų.
Šiandien „Verandoje“ kviečiu prisėsti ir pasikalbėti nepatogia tema: kaip sukurti tokius namus, kuriuose vaikas nebijotų pasakyti: „Mama, tėti, aš labai smarkiai suklydau.“
Paslapties svoris: kodėl vaikai renkasi tylą?
Vaikai nemeluoja todėl, kad yra „sugedę“. Jie meluoja arba nutyli tiesą, nes bijo prarasti ryšį su jumis. Larry Millerio istorija rodo, kad baimė būti atstumtam gali būti stipresnė už bet kokią bausmę. Kai vaikas padaro klaidą – ar tai būtų prastas pažymys, ar pavogtas šokoladukas, ar (paauglystėje) kur kas rimtesni nusižengimai – jo galvoje įsijungia pavojaus signalas: „Jei jie sužinos, jie manęs nebemylės (arba aš juos nuvilsiu).“
Psichologinė našta, kurią vaikas nešiojasi slėpdamas klaidą, eikvoja milžiniškus energijos resursus. Vietoj to, kad ta energija būtų skirta mokymuisi ar kūrybai, ji skiriama „fasado“ palaikymui. Milleris pripažino, kad paslapties saugojimas jam kėlė nuolatinį nerimą ir migrenas. Mūsų vaikams tai pasireiškia dirglumu, uždarumu ar netikėtais pykčio protrūkiais. Mūsų tikslas – nuimti šį svorį anksčiau, nei jis tampa nepakeliamas.
Sukilimas kaip netobulas savęs ieškojimas
Dažnai tėvai į vaiko klaidas žiūri kaip į asmeninį įžeidimą arba pedagoginį pralaimėjimą. Tačiau pažvelkime į tai kitaip: branda yra ne tiesus greitkelis, o klaidžiojimas miške. Paauglystės „sukilimai“ ir ribų bandymai yra būtina (nors ir labai varginanti) raidos dalis.
Larry Milleris kalėjime atrado aistrą mokslui. Tai buvo jo lūžio taškas. Kiekviena klaida, net ir pati skaudžiausia, turi savyje paslėptą pamoką. Jei mes, tėvai, sugebame atsitraukti nuo savo emocijų („ką žmonės pagalvos?“) ir pažvelgti į vaiko elgesį kaip į pagalbos šauksmą ar nemokšišką bandymą būti savarankiškam, mes atveriame duris pokyčiui. Vaikas turi žinoti: tu esi daugiau nei tavo blogiausias poelgis.
Praktinis įrankis - „vertybių kompasas“
Kaip nukreipti tą destruktyvią energiją (kurią vaikas naudoja maištui ar klaidų slėpimui) į kūrybą? Siūlau paprastą metodiką, kurią vadinu „Vertybių kompasu“.
- Sėskite ir atvirai, be teismo, įvardinkite situaciją („Taip, tai įvyko. Tai yra blogai. Bet tai nėra pasaulio pabaiga“).
- Paklauskite vaiko: „Ką ši situacija sako apie tai, kas tau svarbu?“. Jei jis susimušė gindamas draugą – jam svarbi ištikimybė. Jei jis pavogė, nes norėjo pritapti – jam svarbi bendrystė.
- Padėkite jam rasti būdą patenkinti tą poreikį legaliai ir kūrybiškai. Milleris savo lyderystės potencialą, kurį anksčiau naudojo gatvėje, nukreipė į verslą. Jūsų vaikas savo norą rizikuoti gali nukreipti į sportą, o norą būti matomu – į scenos meną ar visuomeninę veiklą.
Pabaigai noriu priminti: mes auginame ne tobulus robotus, o gyvus žmones. O gyvi žmonės klysta. Mūsų užduotis – ne apsaugoti juos nuo visų klaidų, bet išmokyti tas klaidas paversti laipteliais į viršų.