Kartų dialogas / Mokytojo savivertė

Kartais klasėje jaučiatės tarsi atvykėlis iš kitos planetos. Jūs kalbate apie atsakomybę, o jie – apie teises. Jūs siūlote gylį, o jie reikalauja greičio. Jūs vertinate ramybę, o jie negali ištverti be triukšmo. Jei esate mokytojas, kuriam virš penkiasdešimt, tikriausiai ne kartą savęs klausėte: ar aš pasenau, ar pasaulis išsikraustė iš proto?

Noriu jus nuraminti. Jūs nepasenote. Ir pasaulis, nors ir keistas, nėra sugedęs. Tiesiog klasėje susitiko dvi skirtingos „operacinės sistemos“, kurios bando instaliuoti tą pačią programą. Ir tai yra velniškai sunku.

Kodėl jums taip sunku? (Ne, tai ne tik „tinginystė“)

Pirmiausia, pripažinkime faktą: jūsų smegenys buvo formuojamos knygų kultūros. Jūs užaugote pasaulyje, kur informacija buvo vertybė, kurios reikėjo ieškoti bibliotekose, kaupti ir saugoti. Jūsų kantrybės raumuo yra ištreniruotas ilgoms distancijoms – jūs gebate išlaukti atlygio.

O dabar pažiūrėkite į savo mokinius. Z ir Alfa kartos vaikai auga „dopamino kultūroje“. Jų smegenys pripratintos prie momentinio atlygio: paspaudžiau mygtuką – gavau vaizdą, parašiau komentarą – gavau „širdutę“. Neuromokslininkai sako, kad jų dėmesio langas yra sutrumpėjęs iki 8 sekundžių. Tai nereiškia, kad jie kvailesni. Tai reiškia, kad jie yra sprinteriai, o jūs esate maratonininkas.

Jums sunku ne todėl, kad nemokate dirbti, o todėl, kad jūsų vertybinis pamatas – autoritetas, pagarba vyresniam, nuoseklus darbas – jiems yra svetimkūnis. Jie nebeklauso jūsų tik todėl, kad esate „mokytojas“. Šiai kartai titulas nieko nereiškia. Jums tenka kiekvieną pamoką iš naujo įrodinėti savo vertę, ir tai beprotiškai vargina. Jūs jaučiatės nebe žinių perdavėjas, o renginių vedėjas, bandantis konkuruoti su „TikTok“ algoritmu. O tai – nelygi kova.

Kodėl jūs esate nepakeičiamas (Net jei nemokate sukurti „Reels“)

Ir čia prieiname prie svarbiausios dalies. Kai jaučiate, kad nebesuspėjate paskui technologijas, kai matote, kad dirbtinis intelektas gali parašyti rašinį greičiau už mokinį, kyla pagunda nuleisti rankas. Ką aš čia darau?

Bet sustokite.

Būtent dabar, šiame chaoso ir greičio amžiuje, jūs esate reikalingesni nei bet kada anksčiau. Kodėl? Nes internetas turi milijardus terabaitų informacijos, bet jis neturi nė gramo išminties. „Google“ gali atsakyti į klausimą „kas“, bet tik jūs galite padėti suprasti „kodėl“ ir „kas iš to“.

Jūsų mokiniai yra pertekę informacijos, bet jie badauja tikro ryšio. Ekranas gali juos pralinksminti, bet jis negali jų paguosti. Dirbtinis intelektas gali sudaryti planą, bet jis negali pamatyti liūdesio vaiko akyse.

Jūsų, kaip 50–60 metų pedagogo, supergalia yra ne technologinis greitis, o emocinis stabilumas. Jūs esate ta uola, į kurią gali atsiremti jų banguojantis, nerimastingas pasaulis. Jūs matėte santvarkų griūtis, valiutų keitimus, krizes ir pakilimus. Jūs turite tai, ko jie neturi – perspektyvą. Jūs žinote, kad ir ši drama praeis. Ir tas jūsų ramybės buvimas klasėje, net jei jie to neparodo, yra didžiausia saugumo salelė jų gyvenime.

Tad nenuvertinkite savęs, jei jūsų skaidrės nejuda, o „Kahoot“ žaidimas stringa. Jūs mokote ne technologijų. Jūs mokote būti žmogumi netobulame pasaulyje. O šito jokia programėlė nepakeis.