Kaip išlikti gyviems, kai meilė begalinė, o kantrybė – ne

Įsivaizduokite akimirką, kurią, ko gero, esate patyrę, nors apie ją garsiai nekalbate. Tai momentas, kai grįžtate namo po darbo, sustojate automobilių aikštelėje, išjungiate variklį ir... tiesiog sėdite. Namų languose dega šviesa, ten jūsų laukia mylimiausi žmonės pasaulyje, bet jūs negalite priversti savęs atidaryti durelių. Jums reikia tos vienos minutės tylos, kol vėl tapsite „mama“ ar „tėčiu“.

Jei šis vaizdas jums pažįstamas, turiu dvi naujienas. Pirma: su jumis viskas gerai. Antra: sveiki atvykę į modernios tėvystės realybę – pasaulį be „Instagramo“ filtrų.

Mes gyvename laikais, kai tėvystė tapo olimpine sporto šaka. Iš mūsų tikimasi, kad būsime empatiški psichologai, kūrybingi animatoriai, „Michelin“ lygio virėjai ir zen budistų vienuoliai viename asmenyje. Ir visa tai – su šypsena. Tačiau statistika negailestinga: tyrimai rodo, kad apie 60 proc. šiuolaikinių tėvų balansuoja ties perdegimo riba. Mes skiriame vaikams 50 proc. daugiau laiko nei mūsų tėvai skyrė mums, bet jaučiamės blogesni nei bet kada anksčiau.

Kodėl taip yra? Ir, svarbiausia, kaip šiame maratone nepamesti savęs?

Nematoma profesija ir kūno maištas

Dažnai pamirštame, kad tėvystė, pagal savo prigimtį, yra rūpybos profesija. Pasaulis mato ir užjaučia pervargusius gydytojus, mokytojus ar socialinius darbuotojus. Tačiau tėvai lieka nematomi. Jūsų pamaina trunka 24 valandas per parą, be atostogų, be savaitgalių, be algos ir, dažniausiai, be jokio „ačiū“. Jei tai būtų samdomas darbas, Darbo inspekcija jį uždarytų dėl žmogaus teisių pažeidimų.

Kai gyvename tokiu režimu, mūsų kūnas reaguoja vieninteliu jam žinomu būdu – įjungia pavojaus signalą. Moksliškai tai vadinama HPA ašies (pagumburio-hipofizės-antinksčių) disfunkcija, bet paprasčiau tai galima įsivaizduoti kaip jūsų galvoje nuolat kaukiantį dūmų detektorių. Jūs tampate budrūs, įsitempę ir pasiruošę kovai.

Problema ta, kad kai esate „kovos režime“, jūs biologiškai negalite būti jautrūs. Pervargęs tėvas nėra blogas tėvas – jis tiesiog yra „atjungtas“. Ir čia užsidaro pavojingas ratas: vaikai, jausdami mūsų emocinį atsiribojimą, praranda saugumo jausmą. Jie pradeda elgtis „blogai“ (ožių priepuoliai, atsikalbinėjimai) ne norėdami mus paerzinti, o bandydami „įjungti“ mūsų ryšį. Mes reaguojame pykčiu, vaikai – dar didesniu nerimu, ir ratas sukasi toliau.

Kaip nustoti daryti viską?

Viena didžiausių šiuolaikinių tėvų klaidų – bandymas viską daryti tobulai. Mes lyginame marškinėlius, rūšiuojame žaislus pagal spalvas ir gaminame trijų patiekalų vakarienes, nes bijome, kad kitaip būsime „nepakankami“.

Tačiau tiesa ta, kad vaikai neserga pagal grafiką ir neverkia pagal tvarkaraštį. Norint išlikti, mums reikia išmokti rūšiuoti savo energiją. Įsivaizduokite, kad visas jūsų tėvystės užduotis dedame į tris krepšius:

• Pirmasis krepšys (Būtina išlikimui): tai dalykai, susiję su vaiko fiziniu saugumu ir sveikata. Vaistai laiku, saugos diržas automobilyje, dantų valymas, apranga pagal orą. Čia kompromisų nėra.
• Antrasis krepšys (Svarbu ryšiui): tai dalykai, kurie augina santykį. Vakarinė pasaka, 15 minučių pokalbis „akis į akį“, emocijų priėmimas, kai vaikui sunku. Tai yra jūsų tėvystės esmė.
• Trečiasis krepšys (Visa kita): idealiai sutvarkyti namai, ekologiškas maistas tris kartus per dieną, tėvų komiteto susirinkimai, spalvoti žaislų dėžutės lipdukai.

Paslaptis ta, kad didžioji dalis mūsų streso kyla būtent iš trečiojo krepšio. Paklauskite savęs: ar vaikas tikrai patirs traumą, jei šiandien valgys koldūnus? Ar pasaulis sugrius, jei skalbiniai palauks savaitgalio? Dažniausiai atsakymas yra „ne“. Išmokti pasakyti „šiandien tiek“ trečiajam krepšiui yra ne tinginystė, o emocinė higiena.

Vidinės sutartys ir leidimas ilsėtis

Mes dažnai laukiame, kol kas nors ateis ir pasakys: „Tu šaunuolis, dabar gali pailsėti“. Deja, niekas neateis. Jūs patys turite pasirašyti su savimi vidines sutartis, kurios legalizuoja poilsį.

Tai gali skambėti keistai, bet pabandykite susitarti su savimi dėl Energijos mainų. Taisyklė paprasta: už kiekvieną didelį energijos atidavimą (vaiko gimtadienį, ligą, sunkų projektą darbe) jūs privalote suplanuoti atstatomąją pauzę. Mes planuojame darbus, bet poilsį paliekame „likučiams“. O likučių niekada nebūna.

Taip pat svarbi Dosnumo sutartis. Mes esame išmokyti duoti – vaikams, partneriui, darbdaviui. Bet altruizmas be savirūpos veda į susinaikinimą. Įsivaizduokite save kaip ąsotį. Jei jis tuščias, jūs galite jį vartyti kiek norite – iš jo neišbėgs nė lašas kantrybės. Pasakyti „ne“ kitiems, kad pasakytumėte „taip“ savo poilsiui, yra būtinoji gintis.

Delegavimas kaip meilės kalba

Dar vieni spąstai – „aš pats/pati padarysiu geriau“. Tai tiesiausias kelias į perdegimą. Išmokti paprašyti pagalbos – ar tai būtų partneris, ar seneliai, ar net patys vaikai – yra gyvybiškai svarbu.

Kai leidžiate vaikui pačiam (netobulai!) išsiplauti lėkštę ar susidėti kuprinę, jūs ne tik palengvinate savo naštą. Jūs siunčiate jam žinutę: „Aš tavimi pasitikiu. Tu esi kompetentingas“. Kai prašote partnerio perimti vaikus šeštadienio rytą, jūs kuriate komandą. Niekas nemoka skaityti minčių, todėl aiškus prašymas yra geriau nei tylus nuoskaudos kaupimas.

Kintsugi: jūsų netobulumas yra jūsų jėga

Japonijoje egzistuoja Kintsugi menas – sudužę keraminiai indai nėra išmetami. Jie suklijuojami laku, sumaišytu su aukso dulkėmis. Toks indas tampa vertingesnis už naują, nes jis turi istoriją. Jo lūžiai tampa jo grožiu.

Tėvystėje galioja tas pats principas. Vaikai mokosi ne iš mūsų tobulumo. Tobulumas yra sterilus ir nepasiekiamas. Vaikai mokosi stebėdami, kaip mes klystame ir atsiprašome. Kaip mes pavargstame ir ilsimės. Kaip mes sudūžtame, bet vėl save surenkame.

Jūsų randai, jūsų nuovargis ir jūsų pastangos būti geresniais rytoj nei buvote šiandien – tai yra tikroji meilė. Todėl kitą kartą, kai sėdėsite automobilyje ir bijosite eiti namo, prisiminkite: jūs nesate blogi tėvai. Jūs esate žmonės, dirbantys sunkiausią darbą pasaulyje. Įkvėpkite. Iškvėpkite chaosą. Ir tiesiog būkite.

Nes būti gyvam yra daug svarbiau, nei būti tobulam.