Kai darbų lavina užgriūva. Laikas keisti taktiką iš „susitvarkyti“ į „naviguoti“

Įsivaizduokite grindis, nuklotas šimtais lapelių. Ant vieno užrašyta „NMPP ataskaita“, ant kito – „konfliktas 5B klasėje“, ant trečio – „naujos ugdymo programos“, o dar toliau – „sergantis kolega“, „tėvų skambutis vakare“ ir „asmeninis nuovargis“. Tai nėra tiesiog popieriai. Tai yra jūsų kasdienybė. Tai yra lavina.

Dažnas pedagogas, stovėdamas prieš šią laviną, instinktyviai įjungia „gaisrininko“ režimą. Mes esame apmokyti spręsti problemas: jei mokinys triukšmauja – tildome, jei trūksta dokumento – pildome, jei kas nors verkia – guodžiame. Mes bandome „susitvarkyti“. Ir dažniausiai mums pavyksta išspręsti penkias, septynias ar dešimt situacijų per dieną. Tačiau dienos pabaigoje, pažvelgę žemyn, matome, kad ant grindų vis dar guli penkiasdešimt neišspręstų lapelių. Jausmas lieka toks pat sunkus, o jėgų nebėra.

Šioje vietoje mes patenkame į spąstus: pradedame kaltinti save, kad dirbame nepakankamai greitai ar efektyviai. Tačiau tiesa yra kitokia: mokykla nėra statiška dėlionė, kurią galima „pabaigti“ ir ramiai pasidėti į lentyną. Mokykla yra upė. Ji nuolat teka, banguoja ir neša naujus vandenis. Bandymas „susitvarkyti“ su upe, statant užtvankas plikomis rankomis, veda tiesiai į perdegimą.

Todėl siūlau esminį mąstymo pokytį: perėjimą nuo susitvarkymo (fixing) prie navigavimo (navigating).

Nuo mechaniko prie kapitono

Kai mes bandome „susitvarkyti“, mes veikiame kaip mechanikai, kurie tiki, kad sugedusį mechanizmą galima pataisyti ir jis veiks tobulai. Navigavimas reikalauja kapitono mąstysenos. Kapitonas žino, kad jis negali sustabdyti vėjo ar nuraminti bangų. Jo tikslas nėra „sausos grindys“ ar „tobula tyla“. Jo tikslas – išlaikyti valtį kurse ir neapvirsti.

Navigavimas prasideda nuo pripažinimo, kad mes negalime pakelti visų lapelių nuo grindų. Tai fiziškai neįmanoma. Ir tai yra gerai. Strategija prasideda ten, kur atsiranda žodis „ne“. Naviguoti reiškia sąmoningai pasirinkti, kurios trys bangos šiandien yra pavojingos, o kurias galima tiesiog praleisti pro šalį.

Prioritetų menas: trys kortelės

Pabandykite ryte sau pasakyti: šiandien aš išspręsiu tik tris esmines problemas. Visa kita yra foninis triukšmas. Galbūt šiandien prioritetas yra tas vienas jautrus pokalbis su vaiku ir viena ataskaita. Viskas. Jei spėsite daugiau – puiku, bet jei ne – diena vis tiek buvo sėkminga. „Susitvarkymo“ režime likę darbai kelia kaltę. „Navigavimo“ režime likę darbai yra tiesiog upės tėkmė, kurią tvarkysime rytoj.

Atsakomybės ribos valtyje

Kita didelė problema, sukelianti lavinos jausmą, yra iliuzija, kad „viskas yra visų“. Kai mokykloje nėra aiškių atsakomybės ribų, mes pradedame irkluoti už kitus: už tėvus, kurie nepasirūpino vaiko priemonėmis, už kolegas, kurie neatliko savo dalies, ar net už sistemą, kuri nuleidžia neadekvačius reikalavimus. Naviguoti reiškia aiškiai matyti, kas sėdi jūsų valtyje, o kas – kitoje. Jūs galite padėti kitam, bet jūs negalite irkluoti už du. Tai neveda į tikslą, tai veda į tai, kad abu ratais suksitės vietoje.

Balanso laikymas

Galiausiai, navigavimas yra apie balansą. Kai bandome „susitvarkyti“, mes dažnai aukojame savo poilsį, pietų pertrauką ar emocinę sveikatą vardan rezultato. Tačiau valtyje svarbiausia ne greitis, o stabilumas. Jei kapitonas pervargęs, valtis tampa nestabili. Todėl „atsijungimas“ nuo darbo, gebėjimas pasakyti „šiandien aš daugiau negaliu“ nėra silpnumo požymis. Tai profesionalus sprendimas, siekiant išsaugoti laivo (ir klasės) stabilumą.

Mokykla visada bus pilna netikėtumų. Lapelių ant grindų visada bus daugiau nei mūsų rankų. Bet tai nereiškia, kad mes pralaimėjome. Tai tiesiog reiškia, kad esame sraunioje upėje. Ir kol mes laikome vairą, kol gebame pasirinkti kryptį ir išsaugoti ramybę viduje, mes judame į priekį. Ne tobuli, bet atsparūs.